Archetipo Savastis raiška naujoje lietuvių vargonų muzikoje


Doktorantė: Jūratė Landsbergytė-Becher
Vadovai: doc. Gediminas Kviklys, prof. dr. (hp) Gražina Daunoravičienė
Katedra: Vargonų ir klavesino
Numatomas doktorantūros laikotarpis: 2010–2014

Anotacija

Jūratė Landsbergytė-Becher

Jūratė Landsbergytė-Becher

Archetipo reikšmė. Tyrinėjant XX a. pab. lietuvių vargonų muziką aiškėja jos ypatybės, susijusios su reikšmingais ekstramuzikiniais veiksniais. Tai – stiprus psichologinis-socialinis angažuotumas, siekis sukrėsti klausytoją, paveikti jo sąmonę, kitaip tariant – iškelti muziką iki kritinio pasaulio posūkio taško (perfrazuojant S. Th. Eliotą: „tylusis pasaulio posūkio taškas“ – “still point of the turning world“). Šis siekis yra susijęs su archetipais, praeities vaizdiniais ir jų reikšme tautinės tapatybės krizės (dėl okupacijos, emigracijos, ideologijos perversmų, etc.) situacijoje. Archetipo aktualumą šiuolaikiniame gyvenime paraleliai ir visuotinai globaliai iškėlė C. G. Jungo filosofija ir psichoanalizė. Čia archetipai aiškinami kaip kolektyvinės pasąmonės vaizdiniai, galimai išstumtieji ar pažeistieji, glūdintys pasąmonėje, atminties telkiniuose, kurie, gavę atitinkamą impulsą, grįžta ir veikia sąmonę bei tikrovę. Jie formuoja tautų savimonę, savotiškai kovoja už jų išlikimą ir įtaką pasaulyje.

Savastis. Tuo galima paaiškinti ir lietuvių vargonų muzikoje grįžtantį Savasties archetipo fenomeną. Savastis pagal Jungą ir jo šaltinius, indų Upanišadas, yra archetipų archetipas, turintis savo dinamiką ir struktūrą, atitinkančią procesualijų dėsnius. Savasties struktūrą apibrėžia visumos dramaturgija, atitinkanti mandalos formą. Jos procesualumą galima suskirstyti į padalas arba sluoksnius – lygmenis, kurie savo ruožtu yra atspindimi tiriamoje vargonų muzikoje. Šie lygmenys – procesualijos yra Savasties dramaturgija, kuri turi savąjį tikslą – nušvitimą, t. y. sakralumo dimensiją. Vargonų kūriniuose sakralumas susiejamas su atvirumu gamtai, kosminei sferai arba su transcendencija.

Kūriniai. Savasties dramaturgija, kurią išskleidžia visi šio tyrimo vargonų kūriniai, atspindi minimus procesus. Tai O. Narbutaitės „Ėjimas į tylą“ (1981), A. Martinaičio „Šviesiųjų nakties žiedų pažadinimas“ perskaičius Tagorę (1974), J. Gaidelio „Vakaro meditacija“ (1966), J. Tamulionio „Malda“ (2000), G. Kuprevičiaus Sonata Nr. 3 „Borobudur“ pagal budistų piramidės architektoniką (1978), B. Kutavičiaus „Ad patres“ (1984), G. Sakalausko „Domine, clamavi ad te..“ (1984), V. Bartulio „Vizija“ (1985). Juose skleidžiasi universalus senųjų civilizacijų šaltiniuose aprašytas šventėjimo kelias (Šv. Augustinas), piligrimystės tikslas ir amžinojo grįžimo namo filosofinė kategorija (F. Nietzsche), kuri tapo egzistencinė lietuvių kultūrai sovietų okupacijos metu. Buvo siekiama susigrąžinti „pagrobtą Savastį“, o vargonų muzikoje tai ypač gerai sutapo su religinės giesmės prasme. Tuomet giesmė ir malda transformavosi į universalią Savasties kategoriją, apimančią gelmines kūrybos galias.