Komiškumo raiška XX a. antros pusės vokaliniuose cikluose

Doktorantė: Eglė Kižytė-Ramonienė
Vadovės: prof. Irena Armonienė, doc. dr. Audra Versekėnaitė
Katedra: Koncertmeisterio
Doktorantūros laikotarpis: 2010–2014

Anotacija

Eglė Kižytė-Ramonienė

Komiškumo elementai – tokie kaip satyra, ironija ir parodija – nėra plačiai nagrinėti muzikologijoje, nors jų apraiškų galima aptikti daugelio kompozitorių (pavyzdžiui, D. Šostakovičiaus, F. Poulenco, F. Bajoro ir kt.) kūryboje. Paprastai šie elementai siejami su humoru, tačiau jie ne vien sukelia linksmumą ar juoką, bet ir slepia gilesnes prasmes, užšifruotas muzikos kūrinių potekstėse. Analizuojant tokio specifinio tipo kūrinius iškyla keletas esminių problemų, kaip antai literatūrologiniais tyrimais nustatytų definicijų pritaikymas muzikologijoje ir teisingas terminų traktavimas, nes muzikos kūriniuose dažniausiai aptinkami keleto komiškumo formų sintezės pavyzdžiai (pvz., satyrinė parodija, parodija-groteskas, satyrinė ironija ir t. t.). Šiame tiriamajame darbe siekiama apibrėžti satyros, ironijos ir parodijos sąvokas, tarpusavio ryšius bei galimus raiškos būdus XX a. lietuvių ir užsienio kompozitorių vokaliniuose cikluose: D. Šostakovičiaus „Satyros“ (Praeities paveikslėliai) op. 109, „Penki romansai pagal žurnalo „Krokodilas“ tekstus“ op. 121; Z. Bružaitės „Trioletai“, V. Barkausko „Trys satyriniai paveikslėliai“, F. Poulenco „Banalités“, F. Bajoro „Karnavalas“, A. Šenderovo „Karvė ėdė šieną“ ir kt. Tokio specifinio tipo kūrinių analizėmis siekiama atskleisti, kaip satyra, ironija ir parodija keičia muzikos kalbą bei kitus (kompozicinius, stilistinius, tematinius ir pan.) kūrinio komponentus bei kaip jie įtakoja kūrinio atlikimą ir interpretaciją.