Dinamikos fenomenas baroko muzikoje klavesinui


Doktorantas: Balys Vaitkus
Vadovės: prof. Giedrė Lukšaitė-Mrázková, prof. dr. (hp) Gražina Daunoravičienė
Katedra: Vargonų ir klavesino
Numatomas doktorantūros laikotarpis: 2011–2015

Anotacija

Balys Vaitkus | Evgenios Levin nuotr.

Balys Vaitkus | Evgenios Levin nuotr.

XX a. pirmosios pusės klavyrinės muzikos istorija nuspalvinta gausių pastangų įskiepyti klavesinui kai kurias jo skambesniojo brolio fortepijono garso niuansavimo galimybes. Šiuo aspektu minėtina inovatyvių Paryžiaus instrumentų dirbtuvių Érard ir Pleyel veikla, kurią stimuliavo pasaulinės šlovės sulaukusios pirmosios koncertuojančios klavesinininkės Wandos Landowskos kūryba. Tačiau klavesino modernizavimo rezultatai anaiptol nebuvo sėkmingi ir nepadėjo šiam instrumentui ištrūkti iš šešėlio. Negana to, didžiąją šimtmečio dalį klavesinui buvo prilipdyta abejotina dinamiškai neįgalaus instrumento šlovė, kurią laipsniškai pradėjo keisti istorine tradicija pagrįstos interpretacijos šalininkai, atsigręžę į išlikusius autentiškus klavesino aukso amžiaus – baroko epochos – instrumentus.

Autorius savo darbu aiškinasi priežastis, dėl kurių kadaise „tobuliausias pasaulio instrumentas“ (Jean Denis, 1650) besikeičiant dinamikos sampratai buvo nuvertintas. Keliama prielaida, kad klavesino dinamikos galimybių negalima vertinti vadovaujantis romantiniu ir XX a. dinamikos suvokimu ir kad baroko laikmečio ekspresyvaus muzikavimo poreikiams tenkinti klavesinas turėjo gausų įvairių dinamikos priemonių arsenalą. Darbo tikslas – baroko laikmečio teorinių traktatų, instrumento sandaros ir natų pavyzdžių analizės bei akustinio tyrimo priemonėmis pagrįsti, jog tariamas klavesino garso išgavimo ribotumas ir atlikėjo valdomų niuansų spektras buvo adekvačiai proporcingi tiek solinio, tiek ansamblinio baroko epochos klavesino repertuaro idiomoms.