Gintaro Varno teatro meninės tendencijos ir kūrybos principai: 2005–2015 m.


Doktorantė: Elzė Gudavičiūtė
Vadovai: prof. Jonas Vaitkus, prof. dr. Ramunė Marcinkevičiūtė
Katedra: Vaidybos ir režisūros
Numatomas doktorantūros laikotarpis: 2013–2017

Anotacija

Elzė Gudavičiūtė

Elzė Gudavičiūtė | Giedrės Šilinskaitės nuotr.

Tiriamajame meno doktorantūros darbe ,,Gintaro Varno teatro meninės tendencijos ir kūrybos principai: 2005–2015 m.“ analizuojama Lietuvos teatro kultūrai reikšminga režisieriaus, Nacionalinės premijos laureato Gintaro Varno teatro meninė raida, akcentuojama ir vertinama aptariamu 2005–2015 metų kūrybiniu laikotarpiu pasireiškusių G. Varno teatro meninių tendencijų ir kūrybos principų svarba. Iškeliami esminiai režisieriaus kūrybos principai, tiriamas kūrybinis braižas, spektaklių konstravimo estetiniai, stilistiniai ypatumai, metodiškai nagrinėjama pedagoginė jo teatrinės mokyklos specifika ir kūrybiniai reikalavimai aktoriams. Apibrėžiami šiuolaikinio teatro kontekste išryškėjančių esminių G. Varno kūrybos tendencijų struktūriniai savitumai.
Gilinantis į G. Varno teatro estetikos ir meninės pasaulėžiūros principų režisūrinę esmę, aptariami unikalaus jo teatro raidos istoriniai ir estetiniai aspektai, apibūdinamas jo pastatymų tematikos aktualumas ir savitumas, svarstomas režisieriaus požiūris į teatro meno tikslus ir uždavinius. Besiformuojančios G. Varno teatro mokyklos principai svarstomi ir pagrindžiami aktorių ir režisierių ugdymo, kūrybinės aktoriaus raiškos G. Varno spektakliuose, aktoriaus ir režisieriaus konflikto aspektais. Pagrindinis dėmesys skiriamas G. Varno teatro meninių tendencijų analizei edukacinės krypties spektakliuose „Žvaigždžių kruša“, „Dekalogas“, „Mažutis dinamitas“, „Šekspyriada“, socialinės krypties režisūros darbuose „Nekalti“, „Ruzvelto aikštė“, „Klaros santykiai“, „Tiksinti bomba“ bei poetinės krypties pastatymuose „Tankredžio ir Klorindos dvikova. Nedėkingųjų šokis“, „Publika“, „Teiresijo krūtys“, „Bakchantės“.
Lietuvos teatrologų stebima, komentuojama, įvairiai vertinama režisieriaus G. Varno kūryba pati savaime gyvuoja kaip unikalus šiuolaikinio teatro fenomenas – kaip tęstinis, įvairialypis filosofinių, literatūrinių, muzikinių, choreografinių, scenovaizdinių, aktorinių, psichologinių teatro meno mįslių procesas.