H. Purcellio ir B. Britteno dainų paralelės


Doktorantė: Giedrė Muralytė-Eriksonė
Vadovės: prof. Irena Uss-Armonienė, doc. dr. Laima Budzinauskienė
Katedra: Koncertmeisterio
Numatomas doktorantūros laikotarpis: 2017–2018
(ištęstinės meno doktorantūros studijos meno licenciatams)

Anotacija

Giedrė Muralytė-Eriksonė

Kompozitoriai Henry Purcellis (1659–1695) ir Benjaminas Brittenas (1913–1976) – pagrindinės anglų muzikos figūros, tarsi tiltas tarp baroko epochos ir XX amžiaus: Brittenas buvo pirmasis anglų kompozitorius, kuris atsigręžė į muzikinės ir literatūrinės praeities pasaulį, iškeldamas sau tikslą naudojantis įvairiomis išraiškos priemonėmis sugrąžinti į muziką anglų kalbos laisvę, ryškumą ir gyvybingumą (kas po Purcellio muzikos mene buvo retas reiškinys).

Meno doktorantūros projekto tiriamosios dalies „Henry Purcellio ir Benjamino Britteno dainų paralelės“ pagrindinė intriga – Purcellio vokalinių kūrinių realizacijų ir rekompozicijų koreliacija Britteno kūryboje bei šių kompozicijų komponavimo įtaka originaliems kompozitoriaus opusams. Šiuo darbu siekiama užpildyti žinių spragą apie Purcellio komponavimo principų tiesioginę įtaką Britteno vokalinei (ciklinei) muzikai. Taip pat darbe, taikant mikrotematizmo analizės principą, siekiama patvirtinti arba paneigti Purcellio vokalinių dainų cikliškumą. Dėmesys analizuojant teoriniu ir interpretaciniu aspektais koncentruojamas į cikliškumo sampratą bei struktūrą.

Brittenas rekomponuoti (realizuoti) Purcellio kūrinius pradėjo 1943 m. Šie darbai padarė didelę įtaką Britteno stiliui, suformavo labiausiai eksperimentinius jo muzikinės kalbos aspektus: sąlyginai perėmus Purcellio kūrybos elementus, Britteno kūryboje jie susipynė į nervinės įtampos ir desperatiškų jausmų išraišką muzikoje. Kompozitorių įkvėpė Purcellio muzikinės kalbos bei laisvo ir ekspresyvaus poetinio teksto sąveika. Tai Brittenas įgyvendino savo rekompozicijose, komponavimo proceso metu iškeldamas sau šiuos tikslus: nekeičiant originalios Purcellio muzikinės kalbos, fortepijonu išreikšti klavesino skambesį, išlaikyti dainos formą, maksimaliai perteikti poetinio teksto nuotaiką ir pan. Tačiau faktūros ir harmoninio plano aspektu Britteno rekompozicijos buvo ekscentriškos ir sąmoningai ekspresyvios, jose maksimaliai pasireiškė Britteno bendras požiūris į aranžavimą kaip improvizaciją, „eksperimentavimą“.

Brittenas, kaip ir Purcellis, melodiją laikė vienu pagrindinių muzikos komponavimo elementų. Tai atsispindi ir originalioje Britteno vokalinėje kūryboje. Analizuojamuose muzikiniuose pavyzdžiuose (vokaliniame cikle „Žiemos žodžiai“ op. 52 ir kt.) pastebima tiesioginė Purcellio rekompozicijų įtaka. To pasekoje galima daryti prielaidą, kad beieškant idėjų realizacijoms, panašūs komponavimo principai „įsiliejo” ir į originalius Britteno kūrinius. Pavyzdžiui, vokalinis ciklas „Žiemos žodžiai“ op. 52 buvo sukurtas 1953 m. (realizacijos 1939, 1944, 1947 m.), taigi galima daryti prielaidą, kad Brittenas perėmė Purcellio melodijos komponavimo ir melizmų naudojimo idėjas, tačiau vis tik savitai traktavo muzikos formas bei poetinio teksto išraišką. Britteno vokalinių ciklų „Žiemos žodžiai“ op. 52, „Šeši Hölderlino fragmentai “ op. 61 cikliškumą įrodantiems aspektams nagrinėti darbe remiamasi Rudolpho Réti mikrotematizmo teorija (muzikos kūrinio „išauginimu“ iš vienos muzikinės ląstelės ar tematinio branduolio).

Siejant projekto tiriamąją dalį su menine dalimi, koncertų metu bus atliekamos originalios Purcellio dainos, Britteno rekompozicijos bei Britteno vokaliniai ciklai „Žiemos žodžiai“, „Šeši Hölderlino fragmentai“. Šitaip sufokusuotoje programoje galima išryškinti esminius abiejų kompozitorių muzikinės kalbos charakteringumus, individualumus bei sąsajas. Muzikinė programa tiesiogiai siejasi su tiriamajame darbe iškeltais tikslais.