Lietuvos alto meno raida: mokyklos formavimasis ir interpretacijos galimybės lietuvių kompozitorių kūriniuose altui


Doktorantas: Jurgis Juozapaitis
Vadovės: prof. Jonė Kaliūnaitė, dr. Vytautė Markeliūnienė
Konsultantas: prof. Petras Radzevičius
Katedra: Styginių instrumentų
Numatomas doktorantūros laikotarpis: 2011–2015

Anotacija

Jurgis Juozapaitis

Jurgis Juozapaitis

Šiame darbe, aptariant Lietuvos alto meno vystymosi raidą, siekiama atskleisti lietuviškosios alto mokyklos formavimosi aplinkybes ir perspektyvas bei nurodyti interpretacijos galimybes lietuvių kompozitorių kūriniuose altui. Tyrinėjamas laikotarpis – XX a. II pusė–XXI a. pradžia – patvirtino prielaidą, kad tuo laikotarpiu formavosi ir įsitvirtino lietuvių alto mokykla su visais meninei mokyklai būdingais požymiais. Primenama, kad Lietuvos altininkų ugdymo raidos pradinis etapas siejamas su Klaipėdos muzikos mokykla, kurioje 1924–1930 m. greta kitų specialiųjų dalykų buvo mokoma ir griežti altu. Lietuviškosios alto mokyklos pradžia laikytini 1949-ieji, kada Lietuvos valstybinėje konservatorijoje buvo įkurta alto klasė. Pasitelkus muzikologo A. Ambrazo nusakytus „mokyklos“ sampratos esminius požymius, atskleidžiama instrumentinės, tai yra alto mokyklos gyvavimo galimybė. Sudarytas Lietuvos altininkų pedagogų ir jų studentų genealogijos medis padeda įžvelgti ir patvirtina „mokyklai“ būdingų požymių visumą. Tai leidžia daryti prielaidą, kad laikotarpis nuo 1949 m. iki šių dienų subrandino lietuviškąją alto mokyklą, liudijančią apie jos gyvavimo savarankiškumą. Darbe įvardijami ryškiausi alto pedagogai (E. Satkevičius, J. Fledžinskas, P. Radzevičius), akcentuojamas išskirtinis J. Fledžinsko – alto mokyklos įkūrėjo – vaidmuo ir įvertinama šiuo metu LMTA sėkmingai tęsiama ir plėtojama jo suformuota pirmoji Lietuvoje pedagoginės alto mokyklos sistema. Atskleidžiama altininkų interpretatorių (J. Fledžinskas, D. Katkus, A. Pšibilskienė, R. Romoslauskas) įtaka, sąlygojusi kūrinių altui radimąsi, jų repertuaro plėtrą ir sklaidą. Susistemintas ir žanriniu principu sudarytas lietuvių kompozitorių kūrinių altui katalogas, suskirstytas į keturis skyrius (kūriniai altui solo, altui ir fortepijonui, altui ir orkestrui, kameriniai kūriniai su altu), leido ryškiausius iš tų kūrinių pasirinkti tyrimui ir vertinimui. Svarbiausias kriterijus, atrenkant kūrinius analizei – tų kūrinių meninė vertė.
Siekiant užpildyti lietuviškos muzikos altui pažinimo spragą, vertingiausi kūriniai altui yra paruošiami koncertiniam atlikimui. Taip suteikiama galimybė nustatyti lietuvių kompozitorių kūrinių altui vietą lietuviškame XX a. II pusės–XXI a. pradžios styginių instrumentų kontekste, atskleisti kūrinių altui repertuaro augimą ir jų meninę vertę.