Konferencija „Muzikos interpretacija ir atlikimas nuo XIX iki XXI a.“ Bergame

2023 m. lapkričio 10–12 d. Italijoje, Bergame vyko tarptautinė konferencija „Muzikos interpretacija ir atlikimas nuo XIX iki XXI a.“, kurioje pranešimą „Atlikėjas herojus: virtuozo gestai“ skaitė HARPS kuratorė, muzikologė prof. dr. Lina Navickaitė-Martinelli. Konferenciją istorinėje Bergamo Locatelli salėje organizavo pastaruoju metu tarptautinių mokslo renginių tradiciją intensyviai plėtojantis Luigi Boccherini opera omnia studijų centras kartu su Prancūzų romantinės muzikos centru – Bru Zane rūmais.

Nors tarptautinių muzikologų konferencijų netrūksta, specializuotų, muzikos atlikimo tyrimams skirtų konferencijų vis dėlto nėra daug, o ypač tokių, kurie į savo analizės lauką įtraukia sociokultūrinius muzikos atlikimo meno aspektus. Konferencijose Bergame tikslas buvo panagrinėti muzikos atlikimą nuo XIX a. iki šių dienų, įtraukiant į analizę tokias temas kaip socialinė atlikėjo vaidmens raida, recepcija muzikos kritikoje, atlikėjo ir klausytojų santykis kuriant muzikos reikšmes, muzikos atlikimo istorija kaip kultūrinių visuomenės pokyčių ir vertybių atspindys. Analizuota ir tai, ką Nicholas Cookas vadina „muzikine multimedija“, t. y. visų tipų tekstai, kurie remiasi daugybe komunikacinių kodų ir kurių neatsiejama dalis yra muzika.

Linos Navickaitės-Martinelli pranešime kalbėta apie virtuoziškumo raišką ir suvokimą muzikos atlikimo mene, siejant tai su atlikėjų gestualumu. Sąmoningi ar nesąmoningi muzikantų gestai turi komunikacinę galią ir sąlygoja tai, kaip klausytojai suvokia atliekamą kūrinį. Tyrimais įrodyta, jog klausytojų muzikos patyrimas yra neatsiejamai susijęs su atlikėjo judesių patyrimu. Galima netgi teigti, kad daugelis klausytojų iš tiesų suvokia atlikimo išraiškingumą iš muzikantų gestų, o ne iš muzikos garsų. Be to, muzikiniais gestais perteikiamas išraiškingumas ir kitokio pobūdžio informacija veikia kultūrinio susitarimo lygmeniu. Šio pranešimo dėmesio centre yra vienas iš tokių kultūriškai kodifikuotų reiškinių – romantinio herojaus mitas. Daugelis šiuolaikinių pianistų buvo ugdomi per romantizmo estetinės paradigmos prizmę, suponuojančią charizmos, subjektyvaus išraiškingumo, įspūdingų meninių efektų ir asmeninio individualumo svarbą. Daugelį paveikė dominuojantys stilistiniai reikalavimai, standartizuoti elgesio kodai ir atlikimo klišės, susijusios ne tiek su konkretaus kompozitoriaus kūryba, kiek su pačia sceninio atlikimo situacija. Intensyvus intymumas vs virtuoziškumo akcentavimas, transcendentinė ramybė vs platus dinaminis spektras, „muzikalumas“ ir vaizduotė vs „magnetiškas“ ekscentriškumas – tai savybės, kurių publika tikisi iš aukščiausio lygio atlikimo. Atsižvelgiant į tai, šiame pranešime keliama hipotezė, kad romantiniame atlikime, ypač viešo koncerto aplinkybėmis, tarp keleto galimų atlikėjo kūno gestų funkcijų egzistuoja tam tikri archetipiniai modeliai, kurie publikai perteikia kultūriškai įtvirtintas muzikinio naratyvo, atlikėjo asmenybės ir romantinio scenos personažo – atlikėjo herojaus / žvaigždės / šoumeno / virtuozo – konvencijos reikšmes.

Dalyvavimą konferencijoje finansavo Lietuvos kultūros taryba.