„Post-tiesos” fenomenas teatre ir kine: kūrybinės strategijos

Doktorantė: Živilė Elena Mičiulytė
Vadovės: prof. Janina Lapinskaitė, doc. dr. Ramunė Balevičiūtė
Konsultantai: prof. Audrius Stonys, doc. dr. Renata Šukaitytė
Katedra: Kino ir televizijos
Numatomas doktorantūros laikotarpis: 2016–2020

Anotacija

Živilė Elena Mičiulytė (Alinos Ožič nuotr.)

Tiriamojoje meno doktorantūros projekto „Post-tiesos“ fenomenas teatre ir kine: kūrybinės strategijos“ dalyje pristatomas „post-tiesos“ fenomenas, socialinių mokslų, komunikacijos ir politikos mokslų diskursuose išpopuliarėjęs 2016 m. – Oksfordo anglų kalbos žodynas (Oxford Dictionaries) 2016 metų žodžiu, t.y. žodžiu, kuris geriausiai gali atspindėti visus šiuos metus, paskelbė sąvoką „post-tiesa” (angl. post-truth). Ši sąvoka apibūdina tais metais išpopuliarėjusią politinę ir socialinę realybę, kurioje objektyvūs faktai yra mažiau pajėgūs paveikti viešąją nuomonę nei jausmingi ir emocingi pareiškimai bei apibūdina fenomeną, kuomet objektyvios tiesos egzistavimas tiesiog ignoruojamas, yra kuriami alternatyvūs faktai – tuo šis reiškinys yra pavojingesnis nei melas (pagrindiniai politiniai įvykiai, su kuriais siejamas šios būklės suaktyvėjimas, yra Jungtinės Karalystės surengtas referendumas, skirtas šalies išstojimui iš Europos Sąjungos (Brexit) ir JAV prezidento rinkimų kampanija).

Darbe yra keliamas klausimas, kaip ši pasikeitusi visuomeninė situacija, tiesos ir objektyvių faktų krizė, gali paveikti teatrą bei dokumentinį kiną, kokios kūrybinės strategijos, padedančios kritiškai apmąstyti „post-tiesos“ fenomeną randasi teatre ir dokumentiniame kine. Šiomis dienomis svarbesnis tampa dokumentinio kino santykis su auditorija, jos lūkesčiais, o ne su realybe – nors ir atrodytų, jog dokumentinis kinas ir netikrų naujienų fenomenas kyla iš skirtingų impulsų ir jų tikslai yra priešingi, pažvelgus giliau, šiuos abu reiškinius jungia tai, jog jie abu reflektuoja tą patį augantį tiesos ignoravimą ir toks pokytis „post-tiesos“ kontekste gali būti itin grėsmingas. Kaip atsakas tokiai situacijai randasi vis daugiau dokumentinių filmų, kurie dekonstruoja ir kritikuoja šias „post-tiesos“ aplinkybes – darbe yra išskiriamos kūrybinės strategijos, kurios gali padėti tai padaryti. Analogiško pokyčio, tiesos ignoravimo, teatre nėra pastebima – galbūt todėl, jog teatras į tiesą taip, kaip dokumentinis kinas, niekada ir nepretendavo. Tačiau ir teatre yra pastebimos kūrybinės strategijos, kurios kritiškai žvelgia į šias „post-tiesos“ aplinkybes ir, galbūt, net atvirkščiai, visiškoje fikcijoje (teatre) ieško tiesos, realybės, mus jungiančių, o ne skiriančių taškų.

Kūrybinė meno projekto dalis susideda iš dviejų kūrinių, atliepiančių atvejų analizės dalyje išskirtas strategijas ir jas papildantys. Pirmasis yra spektaklis „Paskutinį kartą atnaujinta“ (Klaipėdos jaunimo teatras, premjera 2017), kuris tiek savo tema, tiek forma nagrinėja manipuliacijos reiškinį, įvairias sąmokslo teorijas ir dingstančias ribas tarp realybės ir fikcijos. Antrasis yra šiuo metu kuriamas dokumentinis filmas apie tiriamosios žurnalistikos žurnalistus, kadangi „post-tiesos“ epohoje itin aktualus žurnalistikos klausimas – ši visuomeninė „post-tiesos“ situacija yra glaudžiai susijusi su pakitusia politikų ir kitų (ypač esančių galios pozicijose) asmenų komunikacija su visuomene bei pakitusia pačia tiesos sąvoka ir jos verte. Tai atitinkamai siejasi ir su problemiška žurnalistikos, ypač tiriamosios žurnalistikos situacija – ši žurnalistikos rūšis pirmiausia siejasi su giliu tyrimu, objektyvių ir patikimų faktų paieška, t. y. tais faktoriais, kurie šiomis dienomis tampa ne tokie svarbūs. Žurnalistai yra tarsi atsvara įvairių alternatyvių kanalų skleidžiamiems alternatyviems faktams, filme siekiama atskleisti šią žurnalistų darbo pusę ir jiems kylančius sunkumus, kuriuos sukelia žurnalistų laisvę norintys varžyti politikai.