Performatyvumo estetika XXI a. fortepijono atlikimo mene

Doktorantė: Marta Finkelštein
Vadovai: prof. Petras Geniušas, doc. dr. Lina Navickaitė-Martinelli
Katedra: Fortepijono
Numatomas doktorantūros laikotarpis: 2017–2021

Anotacija

Marta Finkelštein

„Performatyvus meno kūrinys yra tas, kuris sukuria naują identifikaciją, naują subjektyvumo formą” (Audronė Žukauskaitė)

Performatyvumo sąvoka, atsiradusi XX a. viduryje, lingvisto Johno Langshaw Austino darbuose atvėrė naujas mąstymo plotmes. Sąvokų suskirstymas į konstruktyvias, teigiančias konkrečius veiksmus ar įvykius ir performatyvias, išreiškiančias abstrakčius, tik konkrečiai socialinei grupei suprantamus simbolius, atvėrė galimybes apie reiškinius mąstyti kontekstualiai – įvertinti socialines, politines ir istorines aplinkybes. Technologijų ir multikultūriškumo įsigalėjimo laikais, menui tapus vienos globalios rinkos dalimi, ši teorija suteikė galimybes ieškoti naujos kultūrinių reiškinių logikos ir reikšmės. Teorija įtakoja praktiką, o praktika – teoriją: meno kūriniai tampa vis labiau politiški ir kontekstualūs. Jaučiamas poreikis rasti naujus būdus kalbėti apie meno reiškinius: „Analizuojant reikalingas performatyvus, kūrybingas ir kritiškas diskursas, kuris atskleistų efemeriškus įvykio bruožus, vietoje to, kad būtų bandoma sutalpinti jį į konvencionalios akademinės ar žurnalistinės prozos” (Phelan 1997).

Šiuolaikiniame meno kontekste atsitiktinis meno kūrinio pristatymas bemaž nebeįsivaizduojamas. Kuratoriai ir menininkai, formuodami meno įvykius ir ekspozicijas, apmąsto siūlomo naratyvo dėmenis, pasiūlomas bendras socialinis, kultūrinis ir/ar istorinis konceptas. Savo kūrybinėje praktikoje kaip solistė ir šiuolaikinio muzikos ansamblio Synaesthesis narė, formuodama aktualias sau bei publikai programas, nuolatos susiduriu su poreikiu apmąstyti įvykio/koncerto kontekstus. Savo meno doktorantūros projekto koncentruosiuosi į muzikos įvykio kūrimo sąmoningumą, kaip esminę muzikanto užduotį. Pasiūlydama muzikanto/kuratoriaus kompetencijos alternatyvą, tirsiu to teorines ir praktines galimybes.

Meno projekto tiriamojoje dalyje analizuosiu performatyvumo sąvoką, remdamasi Erikos Fischer-Lichte’s (2004) ir Hanso-Thieso Lehmanno (1999) monografijomis aptarsiu performatyvumo estetikos siūlomus analizės metodus ir juos taikysiu nagrinėdama svarbius XX a. antros pusės muzikos reiškinius muzikoje. Pristatysiu šiuolaikiniam muzikui reikalingas praktines ir teorines kompetencijas. Kūrybinėje meno projekto dalyje pagrįsiu muziko/kuratoriaus idėją praktikoje – konceptualiai sudarytas muzikines programas.