Audriaus Stonio meno doktorantūros projekto gynimas

2020 m. gruodžio 16 ir 18 d.  LMTA apgintas režisieriaus Audriaus Stonio meno doktorantūros projektas „Peizažas Lietuvių autorinės dokumentikos kine: konstravimas, reikšmė, kaita”.

Meno projekto kūrybinės dalies vadovas – prof. Arūnas Matelis, tiriamosios dalies vadovė – doc. dr. Lina Kaminskaitė–Jančorienė, projekto tiriamosios dalies konsultantas – Tue Steen Muller.

Gruodžio 16 d. 18 val.

MENO DOKTORANTŪROS PROJEKTO KŪRYBINĖS DALIES GYNIMAS

PROGRAMA

Dokumentinis filmas „Laiko tiltai“ (2018 m.)
Režisieriai Audrius Stonys, Kristine Briede

Gruodžio 18 d. 10 val.

MENO DOKTORANTŪROS PROJEKTO TIRIAMOSIOS DALIES GYNIMAS

Meno doktorantūros projekto gynimo tarybos pirmininkas:
Prof. RAMŪNAS GREIČIUS (Lietuvos muzikos ir teatro akademija)

Tarybos nariai:
Doc. dr. GIEDRĖ BEINORIŪTĖ (Lietuvos muzikos ir teatro akademija)
SERGEI LOZNITSA (tarptautiniu lygiu pripažintas menininkas)
Prof. dr. AUŠRA MARTIŠIŪTĖ-LINARTIENĖ (Lietuvos muzikos ir teatro akademija)
Prof. dr. NATALIJA ARLAUSKAITĖ (Vilniaus universitetas)

Recenzentai:
Kūrybinės dalies – prof. JANINA LAPINSKAITĖ (Lietuvos muzikos ir teatro akademija, teatras ir kinas C 002, kinas)
Tiriamosios dalies – doc. dr. RENATA ŠUKAITYTĖ (Lietuvos muzikos ir teatro akademija, humanitariniai mokslai, menotyra H 003)

Gynimas vyks nuotoliniu būdu. Norintys stebėti gynimą prašome registruotis iki gruodžio 14 d. el. paštu: daiva.buivydiene@lmta.lt  (nurodant vardą, pavardę ir kurią dieną norite dalyvauti).

Anotacija

Globalus šiuolaikinis pasaulis atnešė naujų iššūkių. Kultūrinio, tautinio unifikavimosi tendencijos vėl verčia atsigręžti į peizažą, kaip kinematografinę erdvę, kurioje skleidžiasi unikali istorinė tautinė atmintis.
Būtinybę išryškinti peizažo vaidmenį kūrybinėje dokumentikoje pajutau susidūręs su neretai pasitaikančiu dokumentikos praktikų požiūriu, kad peizažas dokumentiniame kine yra antrinis, tarnaujantis fonu pasakojamai istorijai. Iki šiol daugelis režisierių mano, kad peizažą atsineša pats personažas ir bet kokia kūrybinė intervencija, konstruojant peizažą ar jį pajungiant filmo dramaturgijai, prieštarauja dokumentinio kino prigimčiai. Dokumentiniame kine peizažas labai dažnai traktuojamas kaip nevalingai atsirandantis veiksmo fonas, o bandymas koreguoti, formuoti, parinkti peizažą priimamas kaip dokumentinės tiesos deformacija.
Filmo „Laiko tiltai” kūrybinė patirtis leidžia teigti, kad žmogaus laikinumo ir peizažo sąlyginio amžinumo antitezė gali formuoti filmo dramaturginę ašį. Peizažas tampa ne veiksmo fonu, bet aktyviu pasakojimo struktūros elementu. Peizažo pagalba transformuojama erdvė ir laikas. Pirmo plano personažo vidinis pasaulis atspindimas ir įprasminamas būtent peizažinėje erdvėje. Čia skleidžiasi žiūrovo asociatyvinę, emocinę, istorinę atmintį žadinantys ženklai. Filme vyksta gamtos, kraštovaizdžio personifikacija. Šviesotamsos žaismas lietuvių autorių dokumentiniuose filmuose yra daugiau nei vizualinės kalbos elementas – istorijos dramaturginė konstrukcija kuriama per peizažo transformacijas. Žodžiai, tiesioginis ar užkadrinis pasakojimas yra pakeičiami žmogaus ir peizažo santykių dialektika. Dramaturginiame filmo konstrukte peizažui skiriama ne pagalbinė, foninė funkcija, o pagrindinė, formuojanti filmo naratyvą ir idėjinę liniją.