„Muzikos komponavimo principai“: tarp mokslo ir meno

Mokslas ir menas. Šios dvi sąvokos eilinių žmonių sąmonėje yra linkę suformuoti tam tikrą stereotipais grįstą dichotomiją: esą mokslininkas – tai racionalus, žiniomis, logika ir protu besivadovaujantis vidutinio amžiaus fizikos instituto mokslinis darbuotojas, o menininkas – intuicija besikliaujantis plevėsa, gyvenantis kokioje nors bohemiškoje landynėje, nelyginant J. Kunčino romane. Ir nors šiame romantizmo pasaulėjautoje susiformavusiame požiūryje esama dalies tiesos, žvelgiant į kitose istorinėse epochose vyravusius ir XXI amžiuje beįsigalinčius šių sričių traktavimus, jų takoskyra pasidaro nebe tokia ryški. Ji kartais apskritai išnyksta, ypač kalbant apie muziką, kuri dar Antikoje buvo priskiriama tiksliesiems mokslams. Riba tarp mokslo ir meno (kaip sąvokų) XXI a. tampa ne tokia matoma ne tik dėl menus tyrinėjančių mokslo sričių ar meno kūrimui naudojamų mokslinių pasiekimų, bet ir dėl pačių menininkų, kurie yra linkę moksliškai gilintis į savo amatą bei dalytis atradimais. Taip sukuriama nauja mokslo ir meno amalgama – meninis tyrimas. Kaip rašo Julianas Kleinas (Klein, 2010)[1], klausimas „kas yra meninis tyrimas?“ yra iš esmės neteisingas, reikėtų klausti „kada tyrimas yra meninis?“. Meninį tyrimą gali sudaryti menininko santykis su jo kuriamais meno objektais, gilinimasis į juos, žinių sėmimasis per juos, naujų objektų kūrimas remiantis jau įgytomis žiniomis, taip pat tyrimo idėjos meniškumas ir dar daugelis kitų dimensijų. Meninis tyrimas gali būti mokslinis, o mokslinis tyrimas – meninis. Ribos tarp šių dviejų dimensijų nustatyti neįmanoma, o tai ir yra bene įdomiausia šio reiškinio pusė.

Tokių tyrimų muzikos srityje epicentru Lietuvoje galima būtų pavadinti kasmet Vilniuje vykstančią konferenciją „Muzikos komponavimo principai“ („MKP“). Šių metų lapkričio 8–10 dienomis vyko jau 17-oji tarptautinė muzikos teorijos (kaip ją oficialiai įvardija organizatoriai) konferencija, kurios šių metų tema ratio versus intuitio itin gerai atspindėjo meninio tyrimo konceptą. Kaip rašoma konferencijos anotacijoje, šių metų konferencijoje koncentruojamasi į racionalumo ir intuityvumo fenomenus, kurie čia traktuojami kaip priešingi, tačiau tuo pačiu vienas kitą papildantys komponavimo proceso poliai. Intuicija dažnai modifikuoja kompozitoriaus pasirinktų racionalių schemų, modelių ar net archetipų raišką. Savo ruožtu, racionalus žvilgsnis neretai patobulina intuityvią improvizaciją, skambesio viziją ar kitą kompozicinį sumanymą. „MKP“ yra unikalus reiškinys ne tik Lietuvos, bet ir tarptautiniame tyrimų kontekste, nes tai – platforma, leidžianti kūrėjams mokytis iš kitų kūrėjų, tyrėjams – iš kitų tyrėjų, kūrėjams iš tyrėjų ir tyrėjams iš kūrėjų. Šios konferencijos, kaip tęstinio projekto, tikslas yra suartinti teorines ir praktines komponavimo idėjas, sukurti tam tikrą muzikologijos ir komponavimo praktikos simbiozę. Šiuos tikslus savo asmenybe ir ilgamete veikla įkūnija pats konferencijos „krikštatėvis“ – prof. dr. Rimantas Janeliauskas. Didžiąją dalį pastarųjų metų R. Janeliausko tiriamosios veiklos galima būtų apibendrinti taip pat, kaip ir šių metų konferencijos temą – ratio versus intutitio. Todėl labai keista, jog šių metų renginyje neišgirdome nei jo paskaitos-prezentacijos, nei apskritai jokio pranešimo. Šiemet profesorius pasirinko savo meninių tyrimų pasiekimus pristatyti sukurtų kūrinių pavidalu, bet apie tai – kiek vėliau.

Šių metų konferencija buvo išskirtinė daugeliu aspektų. Tema ratio versus intutitio sukėlė išties nemažą užsienio kompozitorių ir muzikologų susidomėjimą. Šis susidomėjimas, panašu, buvo toks didelis, jog vietos tarp dvidešimties konferencijoje pristatytų pranešimų neatsirado nė vienam lietuvių autoriui, apie lietuvių mokslinį indėlį į šį renginį bylojo tik du stendiniai pranešimai, kurių autoriai – Miglė Miliūnaitė ir Sigitas Mickis. Kad ir kaip būtų, lietuvių kompozitorių kūryba neliko už teorinės konferencijos dalies borto, pranešimą apie M. K. Čiurlionio kūrybos tautines tendencijas kantatoje De profundis parengė lietuviškų šaknų turintis tyrėjas iš JAV Stephen Guokas. Įdomu ir tai, jog po truputį į šią konferenciją, kurioje dominuoja kompozitoriai ir muzikologai, prasiskverbia ir meniniais tyrimais užsiimantys atlikėjai. Jau antrą kartą į „MKP“ konferenciją atvyksta lenkų dirigentė ir tyrėja dr. hab. Małgorzata Kaniowska, pristatanti šiuolaikinės lenkų orkestrinės muzikos atlikimo ypatybes bei pateikianti kūrinių formos ir interpretacijos analizes. Mano nuomone, šiuolaikinės muzikos atlikimo ir interpretacijos problematika yra puiki sritis, į kurią galima gerokai labiau pasigilinti ateities konferencijose ir taip dar labiau išpopuliarinti ją tiek Lietuvos, tiek tarptautiniame meninių tyrimų kontekstuose. Šių metų teorinė konferencijos dalis buvo labai aukšto lygio. Mokslinio lygio kreivė „MKP“ renginiuose kyla į viršų jau kelis metus iš eilės, o tai ypatingai džiugina. Ar labai blogai, kad joje nėra lietuvių? Čia ne krepšinis, legionierių skaičius neribojamas, o produkto kokybė yra aukščiausias prioritetas. Juo labiau, konferencija vyksta Lietuvoje, jos kasmetinis leidinys irgi išleidžiamas Lietuvoje ir netgi yra laisvai prieinamas internete. Taigi, net ir be lietuvių pranešėjų ši konferencija kelia lietuvių tyrėjų lygį. O sudarytas precedentas turėtų paskatinti lietuvių tyrėjus pasitempti ir tuo pačiu pakelti paties renginio prestižą.

Konferencija paprastai skyla į dvi dalis – teorinę ir praktinę. Teorinę sudaro trys pranešimų sesijos, o praktinę – su konferencijos tema ir/arba tęstinėmis prof. R. Janeliausko idėjomis besisiejantys koncertai. Taigi, konferencijos forma atitinka meno projekto / meninio tyrimo (bent jau kaip jis yra reglamentuojamas Lietuvos mokslo taryboje) koncepciją. Be jau tradicija tapusio „Neatpažintų M. K. Čiurlionio ciklų“ koncerto, kuriame dalyvauja žymiausi Lietuvos pianistai (šiemet ciklus skambino Jurgis Karnavičius, Sergejus Okruško, Halina Radvilaitė ir Aleksandra Žvirblytė), sulaukėme dar dviejų pasirodymų, kuriuos reikėtų aptarti kiek detaliau.

Kitas jau tradiciniu tapęs koncertas – tai naujų lietuvių kompozitorių kūrinių premjeros. Šis koncertas per keletą pastarųjų metų ne kartą keitė savo pavadinimą: jis startavo kiek griozdišku ir ne itin laikmetį atitinkančiu „prof. R. Janeliausko ir jo klasės studentų ir absolventų kūrinių premjerų“ pavadinimu, vėliau buvo įgijęs neutralų „MKP premjerų“ veidą, o pernai buvo pakrikštytas „Muzikos lietuviškumo sambūrio premjeromis“ (angliška versija – „Lithuanianness in Music“). Tokį pat pavadinimą (bent jau lietuvių kalba) jis išlaikė ir šiemet, nors angliškas jo variantas akcentavo sakralinį tautinės muzikos aspektą („Lithuanianness in Sacred Music“).

Net sunku apsispręsti, nuo ko geriausia pradėti komentuoti šį renginį. Galbūt nuo to, jog šis koncertas visada įneša į šiaip jau aiškią konferencijos koncepciją tam tikro meninio chaoso. Niekada nėra iki galo aišku, kaip (ir ar išvis) šis koncertas siejasi su konferencijos tema. Konferencijoje tema „Sakralinė muzika“ buvo nagrinėjama dar 2010-aisiais, o „lietuviškumo“ ir „sambūrio“ konceptai čia yra taip pat labai diskutuotini. Kaip rašoma koncerto programėlėje, kuriant premjerinius kūrinius buvo atsižvelgiama į tam tikras nuostatas: muzikos sakralumo turiningumą, muzikos lietuviškumo atpažįstamumą, lietuvių etnomuzikos darybos principų plėtojimą ir muzikos koncertiškumą. Skaitant tokias nuostatas, darosi sunku suvokti, kaip tokie skirtingi principai gali koegzistuoti viename kūrinyje. Juk lietuvių etnomuzika – tai, visų pirma, pagoniškosios kultūros paveldas, pasireiškiantis (anot paties prof. R. Janeliausko) per opozicinės (binarinės) darybos principus (Janeliauskas, 2001). Tuo tarpu sakralinė – tai jau Europinė muzikos tradicija, kilusi iš grigališkojo giedojimo, paremta hierarchiniu (monariniu) darybos principu (Janeliauskas, 2002)[2]. Čia, žinoma, galima būtų kalbėti apie amžių eigoje susiformavusią lietuvišką bažnytinių giedojimų tradiciją (pavyzdžiui, kantičkas, graudžius verksmus ir pan.), tačiau net ir tuomet tai neturi nieko bendro su koncertiškumu, kuris yra grynai vakarietiškos XVIII–XIX a. kultūros produktas. Tuo tarpu tiek sakralinė, tiek etnomuzika yra ritualinės ir/arba kolektyvinio muzikavimo paskirties. Sambūrio terminas muzikiniame kontekste turi vieną labai aiškią asociaciją – tai Galingasis sambūris rusų muzikoje. Būtent dėl to šis terminas sukelia tam tikrą asociacijų paradoksą: lyg ir kalbama apie lietuviškumą XXI a. muzikoje, tačiau tai daroma naudojant terminus, susijusius su XIX a. Rusijos nacionaliniu muzikiniu judėjimu. Ir apskritai, sambūrio už lietuviškumą muzikoje idėja labiau primena XIX a. vidurio tautų pavasario, o ne XXI amžiaus idėjas. Ar lietuviškumas muzikoje yra apsprendžiamas vien tik etninių darybos principų naudojimu? Ar gali lietuvių kompozitorius, gyvenantis ir kuriantis šioje sociokultūrinėje terpėje, rašyti nelietuvišką muziką?

Kad ir kaip būtų, koncertas, kuris pirmą kartą vyko Šv. Kazimiero bažnyčioje, buvo išties įdomus. Jame savo kūrinius pristatė Rimantas Janeliauskas, Mykolas Natalevičius, Marius Baranauskas, Jonas Jurkūrnas, Artūras Mikoliūnas ir Raimundas Martinkėnas, o juos atliko vargoninkė Karolina Juodelytė, fagotų duetas (Julius Klimavičius ir Artūras Mikoliūnas) ir vokalinis ansamblis „In Campo Aperto“ (Viktorija Silenkovaitė, Beatričė Baltrušaitytė, Justina Orlovskytė ir Roberta Daugėlaitė). Išties, jau nebeprisimenu, kada Lietuvoje teko būti tokiame gerame vargonų muzikos koncerte. Tai, be abejo, yra tiek kompozitorių, tiek atlikėjų nuopelnas. Reikia pastebėti, jog bene pirmą kartą šiame premjerų koncerte atlikėjų gausa nesutrikdė koncerto vientisumo. Tiek fagotų duetas, tiek vokalinis ansamblis buvo ne „pakaitiniai“ (kaip ankstesniuose koncertuose), o vargonus papildantys elementai. Tai pridėjo koncertui papildomos dinamikos, nors ir patys kūriniai buvo labai skirtingi ir neleido atsirasti monotonijai. Turiu pripažinti, jog koncerte iš tikrųjų išgirdome visko – ir pagal sutartinių principus sukonstruotus R. Janeliausko, ir repetityvinėmis fazėmis pulsuojančius J. Jurkūno kūrinius, ir sakralumu alsuojančius M. Baranausko bei M. Natalevičiaus opusus, spalvingą bei modernią iš liaudies dainos išvystytą A. Mikoliūno kompoziciją ir tradiciniu giedojimu paremtą ir liturgijai tinkančią R. Martinkėno giesmę. Vis dėlto nė viename kūrinyje nebuvo įkūnytų visų prieš tai išvardytų nuostatų, o didžiulė stilistinė įvairovė tikrai nesukūrė bendrais ideologiniais principais besivadovaujančių kompozitorių „sambūrio“ įspūdžio.

Bene didžiausias šių metų netikėtumas buvo suomių šiuolaikinės muzikos ansamblio „MikroEnsemble“ koncertas. Šie atlikėjai propaguoja mikrotoninę muziką ir atlieka ją specialiais ketvirtatonių instrumentais: fleita, gitara, klarnetu, akordeonu ir fortepijonu. Tiesa, fortepijono į Vilnių jie šį kartą neatsigabeno. Koncerte skambėjo Kyle’o Ganno, Christopherio Trapani, ansamblyje ketvirtatonių akordeonu grojančio Veli Kujala’os ir Juhani Nuorvala’os kūriniai. Tarsi įžanga į šį koncertą buvo pastarojo kompozitoriaus tą pačią dieną skaityta paskaita apie įvairias jo kūrybinėje praktikoje naudojamas derinimo sistemas. Ši J. Nuorvala’os paskaita ir „MikroEnsemble“ koncertas buvo dviejų skirtingų projektų, konferencijos „MKP“ ir renginių „Ateities muzika“ (skirtų Jeronimo Kačinsko 110-osioms gimimo metinėms bei Lietuvos ISCM sekcijos įkūrimo 80-osioms metinėms paminėti) susikirtimas. Čia itin džiugina nekonkurenciniai dviejų tuo pačiu metu vykstančių renginių santykiai. Užuot vertę (ir taip mūsų šalyje nedidelę) auditoriją rinktis iš dviejų tikrai įdomių renginių, rengėjai juos integravo tarpusavyje. Ši papildoma paskaita ir mikrotoninės muzikos koncertas ne tik puikiai papildė ir gerokai praturtino „MKP“ programą, bet ir suteikė konferencijai tam tikrą formos išbaigtumą, tai buvo tarsi teorinę ir meninę dalis turintis meninis tyrimas stambesniame meniniame tyrime. O „Ateities muzikai“ tai garantavo tarptautinę auditoriją ir didelį susidomėjimą.

Dar vienas organizacinis aspektas, kuriuo negaliu nepasidžiaugti, yra nauji technologiniai sprendimai. Tai buvo pirmoji „MKP“ konferencija, kurios renginiai buvo tiesiogiai transliuojami YouTube platformoje. Ne paslaptis, jog dauguma konferencijų vyksta darbo metu, todėl tikrai ne visada yra taip paprasta jose apsilankyti. Tuo tarpu šiemet turėjome ne tik galimybę tiesiogiai klausyti pranešimų ir „MikroEnsemble“ koncerto, bet ir padaryti tai grįžę iš darbo, važiuodami namo troleibusu ar kada tik užsigeidę, nes visi aukštos kokybės įrašai yra laisvai prieinami MiSC LMTA YouTube paskyroje. Tai yra puikus ir labai sveikintinas žingsnis, juk iki šiol praleidęs kurią nors konferencijos sesiją turėdavai laukti beveik metus, kol pasirodys naujausias jos leidinio numeris.

„Muzikos komponavimo principų“ konferencijos visada buvo aktualios, unikalios ir sudarydavo puikias galimybes pasisemti tiek teorinių žinių, tiek kūrybinių idėjų. Praeityje šis ciklas galbūt išgyveno tam tikrą idėjinę stagnaciją, tačiau jau keletą metų stebime palaipsnį atsinaujinimą. Galbūt jis dar nėra iki galo koncepciškai išgvildentas, galbūt dar nėra visiškai aiški ateities vizija, tačiau sulig kiekvienais metais ji tampa vis solidesniu, kokybiškesniu ir šiuolaikiškesniu tarptautiniu simpoziumu. Tokio formato tyrimų platforma yra be galo vertinga tiek Lietuvos mokslo, tiek meno bendruomenėms, riba tarp kurių ateityje tik mažės…

Andrius Maslekovas

[1] Plačiau: Klein, J. What is Artistic Research? Gegenworte 23, 2010, Berlin-Brandenburg Academy of Sciences and Humanities.
[2] Plačiau:  Janeliauskas, R. Binarika, kaip komponavimo bendrybė In: Lietuvos muzikologija II, 2001; Janeliauskas, R. Monarika, kaip komponavimo bendrybė. Lietuvos muzikologija III, 2002.

Klasikinė improvizacija – oksimoronas ar siekiamybė?

Norėjau pasidalinti įspūdžiais iš ką tik pasibaigusios, kovo 1-8 dienomis Hagos Karališkojoje konservatorijoje vykusios intensyvios improvizacijos programos, kuri yra tarptautinio muzikinio švietimo projekto „METRIC – Modernizing European Higher Music Education Through Improvisation“ dalis.

Pirmą kartą apie klasikinę improvizaciją išgirdau 2009 m., ten pat, Hagoje, Erasmus tarptautinių studijų mainų programos metu. Pianistai, vargonininkai, pedagogai Bertas Mooimanas ir Karstas de Jongas – aktyvūs improvizacijos globėjai, ir šiandien tebedėstantys konservatorijoje – vedė improvizacijos užsiėmimus klasikinės muzikos skyriaus studentams, mokė skaitmeninio boso ne tik teoriškai, bet ir „prie klaviatūros“, demonstravo skirtingas improvizavimo formas ir būrė improvizacijos ansamblius. Paprastai su džiazo kultūra asocijuojamas muzikavimo būdas tuomet pasirodė neįprastas, sunkiai „įkandamas“ prie užrašytos muzikos atlikimo pratusiems atlikėjams, bet, tuo pačiu, labai patrauklus, naudingas ir įgalinantis pažvelgti tiek į šimtmečių senumo, tiek į modernius laikus siekiančias atlikimo tradicijas nauju kampu.

Pastebėję studentų entuziazmą ir pokyčius muzikavime, Mooimanas ir Jongas prasitarė planuojantys ateinančius mokslo metus paversti „improvizacijų“ metais ir suorganizuoti daugybę paskaitų, užsiėmimų ir pasirodymų tarpfakultetiniame lygmenyje, o ateityje ir inicijuoti tarptautinį projektą, kuriame, kartu su kolegomis, dėstytojais ir studentais iš kitų Europos konservatorijų, bus aptariamos improvizacijos dėstymo bei atlikimo metodikos. Kalbos virto darbais 2012-2014 m. konservatorijos organizuoto projekto „Improvisation in European Higher Music Education: Improving Artistic Development and Professional Integration“ metu, iš kurio išaugo ir METRIC idėja – be anksčiau užsibrėžtų tikslų, buvo nuspręsta glaudinti tarpinstitucinį bendradarbiavimą, sukurti aibę „Jungtinių modulių“ ir internetu pasiekiamą „Improvizacijos dėstymo ir mokinimosi instrukciją“, kurioje būtų talpinami improvizacijos pratimai ir metodai. Prie sumanymo prisijungė bendraminčiai ir kolegos iš Talino, Hagos, Londono, Helsinkio, Paryžiaus, Barselonos, Bukarešto, Leipcigo, Glazgo, Oslo, Gotenburgo, Antverpeno, Liucernos ir Vilniaus aukštojo muzikinio ugdymo įstaigų. Svarbu paminėti, kad METRIC projektą koordinuoti ėmėsi mūsų kaimynai – Estijos muzikos ir teatro akademija, vienas pirmųjų tarpinstitucinių susitikimų buvo suorganizuotas Vilniuje, o 2015 m., keičiantis improvizacijos meno klimatui visoje Europoje, LMTA buvo atidaryta ir magistro laipsnį suteikianti improvizacijos studijų programa.

Karališkojoje Hagos konservatorijoje vykusi „Intensyvi programa“ buvo jau ketvirtasis METRIC renginys. Pasak organizatorių stipriai išaugo ne tik norinčių dalyvauti, bet ir dėstyti programoje, skaičius, išsiplėtė improvizatorių tinklas (užkulisiuose pravardžiuojamas „Europos improvizacijos mafija“) ir idėjinės įtakos. Iš 14 minėtų aukštųjų muzikos mokyklų susirinko 38 studentai, kurie viena ar kita forma turėjo galimybę pasisemti patirties iš ryškiausių žemyno improvizacijos meistrų. Paskaitas ir užsiėmimus vedė pianistai Tilo Augusten, Christoph Baumann, David Dolan, Augusti Fernández, Robert Harris, Urban Mäder, Libero Mureddu, Anto Pett, Aaron Shorr, Karst de Jong, vargonininkai Yves Senden, Paul Dinneweth, Bert Mooiman, smuikininkė Liesbeth Ackermans, violončelininkas Johan Stern, gitaristas Santiago Quintans, fleitininkė Philippa Davies, saksofonininkai Rolf Delfos, Morten Halle, Frank Liebscher, Geir Lysne, Liudas Mockūnas, Franziska Schroeder, perkusininkė Nuriá Andorrà, kompozitorius Dan Dediu, elektroninės muzikos kūrėjai Alistair MacDonald ir Johan van Kreij, vokalistės Mona Julsrud ir Anne-Liis Poll, aktorius Ken Rea. Siekiant išlaikyti programos intensyvumą ir užtikrinti tai, kad visi dalyvaujantys studentai įgytų konkrečių įgūdžių, kiekviena diena buvo ypač kruopščiai suplanuota, užsiėmimai derinami vadinamais vertikaliuoju ir horizontaliuoju principais. Vertikalųjį principą atspindėjo užsiėmimų ir paskaitų kiekybė – per dieną buvo galima aplankyti nuo 4 iki 6 skirtingų praktinių užsiėmimų ir paskaitų. Horizontalųjį – tai, kad visi dalyviai buvo suskirstyti į šešis 5-6 atlikėjų ansamblius, kurie kiekvienos dienos pirmąjį užsiėmimą praleisdavo su tais pačiais dėstytojais, antrąjį – su rotuojančiais, o visas per dieną sukauptas žinias ir įgūdžius būdavo galima pademonstruoti improvizacijų vakare, atvirame visuomenei. Atvirą protą palaikė vis kito programoje dalyvaujančio dėstytojo vedamas rytinis apšilimas, paskaita ir aptarimas pavakario sesijoje, o ramų pilvą – soti vakarienė.

Matant tokią užsiėmimų ir dėstančiųjų įvairovę, pradžioje minėta klasikinės improvizacijos sąvoka tampa kur kas didesnio improvizacijos paveikslo dėlionės dalimi, negu improvizacija išskirtinai tik klasikinės muzikos rėmuose. Susidūrimai su vokalinės, partimento, „mesianiškosios“, tematinės, laisvos, elektroninės, eksperimentinės operos, kino, teatro, šokio ir kt. improvizacijos rūšimis, išryškina svarbiausius ir esmingiausius žanro dėsningumus. Tai gebėjimas tiesiogiai komunikuoti muzikiniame lygmenyje, pasitelkiant imitaciją, variaciją, kontrastą, vedimą, akomponavimą ir kitas išraiškos priemones, kurias galime sutikti tiek kasdieniniame bendravime, tiek pasaulinės muzikos šedevrais laikomuose užrašytuose kūriniuose. Muzikinės kalbos pasirinkimas – atlikėjo kūrybinės išraiškos laisvė, ir kuo daugiau kalbų mokama, tuo lengviau bei įdomiau muzikuoti. Ar ne tai turėtų būti pagrindinis muzikos atlikėjo siekis?

Išskirti, kurie įvykiai tapo programos kulminacija būtų sudėtinga, kadangi kiekviena diena praleista su savo grupe ir dėstytoju būdavo kupina atradimų tiek individualios improvizavimo technikos, tiek ansamblinės komunikacijos (susigrojimo) srityse. Susitikimai su rotuojančiais dėstytojais ir popietiniai užsiėmimai tik įpildavo žibalo į idėjų ugnį. O pasirodymai improvizacijų vakaruose veikdavo kaip lakmuso popierėlis, ne tik grojantiems, bet ir norintiems paklausyti, kaip vienos ar kitos improvizacijos strategijos skamba iš šalies. Viena iš jų, tiksliau, paskutine savo grupės improvizacija baigiamajame programos vakare norėčiau pasidalinti ir su Jumis:

Pabaigai, kaip meno doktorantas, studijuojantis paskutinį semestrą, noriu paraginti visus studijuojančiuosius ieškoti ir imtis su Jūsų tiriama sritimi susijusių praktikų kuo anksčiau, nes joks perskaitytas straipsnis, ištverta konferencija ar išlaikytas egzaminas neįkvėps darbui taip, kaip Jūsų pačių patirtys, įgytos darant tai, ką mėgstate labiausiai – muzikuojant.

Pagarbiai,
Mykolas Bazaras

Daugiau informacijos apie programą:
Facebook: European Improvisation Project
Twitter: @MetricIP

Kompiuterinis kūrybiškumas – kas tai?

Lapkričio ir gruodžio mėnesiais dalyvavau stažuotėje Londono Queen Mary universiteto skaitmeninės muzikos centre (Centre for Digital Music – C4DM). Stažuotės metu dirbau kompiuterinio kūrybiškumo laboratorijoje vadovaujant profesoriui Geraintui Wigginsui. Menininkams tokios frazės kaip kompiuterinis kūrybiškumas gali atrodyti mistiškai. Tarpdisciplininėje laboratorijoje, kurioje dirba dirbtinio intelekto, psichologo, kompiuterinės lingvistikos, muzikos ir vaizduojamųjų menų diplomus turintys specialistai, skamba inspiruojančios diskusijų temos: apie sisteminio mokymosi (angl. machine learning) algoritmus, dirbtinio intelekto ateitį. Doktorantai moko kompiuterius kurti poeziją, analizuoti muziką. Gretimose laboratorijose dirba specialistai, analizuojantys muzikos atlikimo dėsningumus ir mėginantys juos formalizuoti.

Tokių ir panašių tyrimų pritaikymo erdvės plačios. Fantazija ir kūrybiškumas čia susiduria su tiksliaisiais mokslais, informatika ir matematika. Pažvelgus į dabar vykdomus tyrimus galima ir pasvajoti, kaip atrodys pasaulis po dešimties-dvidešimties metų. Kompiuterinės programos gebės išraiškingai groti muzikos kūrinius (galbūt galėsime pasirinkti norimą automatinį pianisto, pvz., Richterio ar Gouldo, kloną), mūsų pasirinktai nuotaikai sukurti muziką ar eilėraštį. Taip galėsime siuntinėti sveikinimus iš mobiliųjų telefonų programėlių, kuriose įdiegti algoritmai ne tik sukurs draugui dainą, bet ir gražiai vizualiai jį apipavidalins. Įsijungę kompiuterį galėsime sukurti kompiuterinių anekdotų.

Kituose įrašuose daugiau papasakosiu apie šį skaitmeninį muzikos centrą, dirbtinio intelekto tyrimus ir kompiuterinį kūrybiškumą daugiau, o dabar kviečiu jus pasimėgauti kompiuterinės programos sukurta poezija.

More than iron, more than lead, more than gold I need electricity.

I need it more than I need lamb or pork or lettuce or cucumber.

I need it for my dreams.

Dirbtinio intelekto kompiuterinė programa „Racter“ iš The Policeman’s Beard Is Half Constructed

Mykolas Natalevičius

Sveiki atvykę į HARPS!

Mielieji meno mano doktorantai,

Šis neformalus sienlaikraštis, kaip ir (iš esmės) visas HARPS – jums ir apie jus. Džiaugsmais ir rūpesčiais, nuomonėmis, kritika, pagyromis pasidalyti, informacijai apie koncertus ar kitokią veiklą – institucinę ir „užklasinę“ – paskelbti. Bent ketveriems metams kiekvienas jūsų ir visi kartu atsidūrėte viename laive: esate nedidelė, bet labai ypatinga bendruomenė. Linkiu tad įdomios, įkvepiančios, nelabai audringos kelionės! Kupinos mano neseniai minėtų neišdildomų meninio tyrimo džiaugsmų 🙂

Jūsų,
Lina