Eglės Juciūtės meno doktorantūros projekto gynimas

2017 m. birželio 21–22 dienomis Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje bus ginamas fleitininkės Eglės Juciūtės meno doktorantūros projektas „XVIII–XXI a. fleitos vibrato: kontekstai ir interpretacijos“. Meno projekto kūrybinės dalies vadovė – doc. Ilzė Urbanė, tiriamosios dalies vadovė – doc. dr. Laima Budzinauskienė. Su meno projekto tiriamąja dalimi ir jos santrauka galima susipažinti LMTA skaitykloje (Gedimino pr. 42). Gynimo posėdžiai vieši, įėjimas laisvas.

Meno doktorantūros projekto kūrybinės dalies gynimas

2017 m. birželio 21 d. 16 val.
DIDŽIOJI SALĖ (Gedimino pr. 42, Vilnius)

KONCERTO PROGRAMA

André Jolivet (1905–1974) – Chant de Linos fleitai ir fortepijonui
Carl Reinecke (1824–1910) – Koncertas fleitai op. 283
Jurgis Juozapaitis (1942) – Afroditė fleitai solo
Antanas Kučinskas (1968) – Užburtoji fleita fleitai ir juostai
Andrius Maslekovas (1985) – Incantation of the Freezing Haze fleitai solo

Koncertmeisterė – Lina Šatkutė

Meno doktorantūros projekto tiriamosios dalies gynimas

2017 m. birželio 22 d. 10 val.
JUOZO KAROSO SALĖ (Gedimino pr. 42, Vilnius)

MENO DOKTORANTŪROS PROJEKTO GYNIMO TARYBOS PIRMININKAS – prof. Algirdas Budrys (Lietuvos muzikos ir teatro akademija, muzika, klarnetas);

TARYBOS NARIAI: prof. dr. Rytis Ambrazevičius (LMTA, humanitariniai mokslai, menotyra, muzikologija), prof. Juozas Rimas (LMTA, muzika, obojus), prof. Vilnis Strautinš (Latvijos Jazepo Vytuolio muzikos akademija, muzika, fleita), prof. dr. Audronė Žiūraitytė (LMTA, humanitariniai mokslai, menotyra, muzikologija);

RECENZENTAI: doc. dr. Robertas Beinaris (LMTA, muzika, obojus), doc. dr. Kamilė Rupeikaitė (LMTA, humanitariniai mokslai, menotyra, muzikologija).

Anotacija

Šiandieniniuose fleitininkų atlikimuose neretai pasigendame suplanuoto, apmąstyto vibrato: jis dažnai neapskaičiuotas, neatitinkantis stilistikos, tam tikros kūrinio auros. Fleita unikali tuo, jog, grojant šiuo instrumentu, atlikėjas turi pats formuoti oro srovės plotį ir kryptį, nėra jokio pūstuko, kurio pagalba oras būtų valdomas. Vibrato – tai oro pulsavimu išgaunamas muzikos kalbos elementas, atliekamas siekiant pagyvinti skambesį, suintensyvinti crescendo, suteikti ilgai tęsiamai natai prasmės, ekspresijos, intensyvumo. Atlikime ir muzikos pedagogikoje dažnai nelygiavertės būna kokybiško garso ir muzikalumo paieškos: besimokantieji tiesiog negali išreikšti savo įvaizdžių muzika dėl nepakankamos technikos, siaurų garso spektro galimybių. Siejant tai su prasmingo vibrato paieškomis, galima teigti, kad įvairūs dirbtiniai garso „purtymai“ dažniau kenkia atlikėjams nei padeda; labai svarbu išlaikyti kokybišką, lygų, tinkamą garsą ir nemaskuoti jo silpnumo ar nestabilumo vibrato. Vibrato taip pat gali būti išgaunamas lūpomis ar skruostais, tačiau šie metodai nėra pageidaujami. Taisyklingas gilus kvėpavimas, jaučiant diafragmos raumenis, oro srovės greitis, plotis bei kryptis itin svarbu vibrato išgavimui, nes tai lemia garso stiprį, tembrą. Vibrato yra unikalus muzikos kalbos elementas, neatsiejama fleitos skambesio dalis. Žymiausi fleitininkai dažniausiai atsisako vibrato tik tada, kai tą lemia sąmoningas muzikinis sprendimas. Įtaigaus, paveikaus vibrato naudojimas turėtų būti sinonimas saikingam vibrato.