Gabrieliaus Simo Sapiegos meno doktorantūros projekto gynimas

2022 m. birželio 20 ir 22 d.Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (I rūmai, Gedimino pr. 42, Vilnius) apgintas Gabrieliaus Simo Sapiegos meno doktorantūros projektas „ORGANIŠKOJI PLATONO VIENOVĖS IDĖJA HILOMORFINIUOSE SPEKTRINĖS MUZIKOS PROCESUOSE“.

Meno projekto kūrybinės dalies vadovas – prof. Stefano Gervasoni , tiriamosios dalies vadovė – prof. dr. (hp) Gražina Daunoravičienė

Birželio 20 d. 17 val.
LMTA Jurgio Karnavičiaus auditorija (Gedimino pr. 42, Vilnius)

MENO DOKTORANTŪROS PROJEKTO KŪRYBINĖS DALIES GYNIMAS

Programa:
Gabrielius Simas Sapiega. Kompozicija simfoniniam orkestrui Timée (2022)
Gabrielius Simas Sapiega. Kompozicija fleitai, fortepijonui ir violončelei Mundus vult decipi (2021)
Gabrielius Simas Sapiega. Kompozicija smuikui solo Atomism (2020)
Gabrielius Simas Sapiega. Kompozicija akordeonui ir baritonui Trois voiles (2019)

Birželio 22 d. 14 val.
LMTA Juozo Karoso salėje (Gedimino pr. 42, Vilnius)

MENO DOKTORANTŪROS PROJEKTO TIRIAMOSIOS DALIES GYNIMAS

Meno doktorantūros projekto gynimo tarybos pirmininkas prof. dr. Ričardas Kabelis (Lietuvos muzikos ir teatro akademija)

Tarybos nariai:
prof. Rytis Mažulis (Lietuvos muzikos ir teatro akademija)
prof. dr. Antanas Kučinskas (Lietuvos muzikos ir teatro akademija)
prof. dr. Naglis Kardelis (Vilniaus universitetas)
prof. Jānis Petraškevičs (Jāzepa Vītola Latvijas mūzikas akadēmija)

* Su meno projekto tiriamąja dalimi ir jos santrauka galima susipažinti LMTA skaitykloje (Gedimino pr. 42)

Anotacija

Spektralizmas (pranc. musique spectral) – viena ryškiausių XX a. II p.–XXI a. I p. muzikos kompozicinių srovių, kurios pagrindas – garso akustinių parametrų panauda. Šios muzikos kompoziciniai sprendimai glaudžiai siejami su garso sonogramos pateiktimis, jų analize. Toks kompozicinis metodas orientuojamas į spektro savybių manipuliaciją, jungimą, transformavimą, todėl paties garso analizė ir jo koduojamų garso signalų atvaizdavimas laikomas analogija garso tembro reprezentavimui. Ši 1970 metais susiformavusi muzikinė kryptis grindžiama tuometine IRCAMo ir Ensemble l’Itinéraire veikla. Pirmą kartą terminas „spektralizmas“ buvo pavartotas 1979 metais kompozitoriaus spektralisto, filosofo Hugues Dufourto (1943) straipsnyje „Musique spectral“ (liet. Spektrinė muzika). 2003 metais vykusi „Spektrinės muzikos konferencija“ pasiūlė iš naujo peržiūrėti šį terminą, jį apibrėžti kaip „visą muziką, kurioje tembras yra svarbus struktūros ar muzikos kalbos elementas“. Vykstantys reiškiniai susiję su šios muzikos definicija ar joje taikomų kompozicinių technikų integracija kūrybinio proceso metu, teikia prielaidas ją analizuoti ir iš naujo peržvelgti visai kitu, filosofijos muzikoje aspektu. Šioje muzikoje vienas svarbiausių prekompozicijos metu vyraujančių ir kompoziciniams sprendimams įtaką darančių elementų – spektras. Todėl šio darbo autorius, suvokdamas spektro reikšmę, predikciją galutiniame garsiniame kūrybos proceso rezultate, partitūroje, įžvelgdamas jo svarbą, daro prielaidą, jog iš tiesų, tai turėtų būti sietina su tam tikromis organicizmo idėjomis filosofijos plotmėje. Kadangi spektras traktuojamas kaip substancija, materijos ir formos vienovė (hilomorfizmas), „gyvasis organizmas“, tad šiame darbe yra mėginama į jį žvelgti organiškumo, materijos ir formos, hilomorfizmo įžvalgų muzikoje kryptimi. Tyrinėjant spektrinę muziką yra svarbu išgryninti materijos ir formos klausimus labai siaura kryptimi, kuri atvestų iki tokios žiūros, kuri būdinga Platono ir Aristotelio filosofijoje, kaip spektrinės muzikos kūrybinio proceso mąstymo principas – formos priartinimas prie taisyklės, kurioje atrandama vieta atsitiktinumui teleologiniu požiūriu. Tokiu atveju hilomorfizmas bus sutapatintas su spektrine kūryba tarsi žmogaus sąmonės įžvelgiamas dizainas suvokiant ir/ar formuojant materijos formos vienovę. Atitinkamos idėjos taikyme, viskas kas nėra organiška, laikoma negyva materija, daugiau ar mažiau turint potencialą įgyti formą, numatytąjį santykių įspaudą materijoje, spektro atžvilgiu, t. y. determinuojant grynąjį spektralizmą, bet nenustumiant į šalį postspektralizmo. Neabejotinai, jog šio darbo autoriaus idėjas ir mintis įkvėpė unikali Naglio Kardelio (1970) „Vienovės įžvalga Platono filosofijoje“ (2007) studija. Vis dėlto, Gabrielius Simas Sapiega į šį reiškinį žvelgia žymiai plačiau, praplėsdamas filosofinio mąstymo lauką garsų mene, implikuodamas Platono filosofijos vienoviškumo koncepciją, kaip mąstymo struktūrą, analizuojant, suvokiant tapačius analogus spektrinėje muzikoje. Tokį požiūrį paskatino Gražinos Daunoravičienės-Žuklytės (1955) monografijoje „Lietuvių muzikos modernistinės tapatybės žvalgymas“ (2016) ir kituose šios muzikologės straipsniuose vyraujančios struktūrinio, idėjinio ir filosofinio vienoviškumo žvalgymo užuominos. Dėl atitinkamų priežasčių, kaip idėjų grynumo, autentiškumo, jų tapatumo su spektralistų mintimis, į spektrinės muzikos reiškinį, šio darbo autorius, kaip kūrėjas, stengiasi žvelgti Antikos filosofų Platono, Aristotelio hilomorfizmo (materijos ir formos vienovės) idėjos kryptimi, daugiausiai analizuoja G. Grisey‘aus muzikinius kūrinius ir rašytinius šaltinius. Neabejotinai svarbią vietą šiame darbe užima autoriaus atliktos spektralistų rankraščių analizės, kurios pasirodo nors ir fragmentiškai, bet suformuoja spektrinės muzikos hilomorfinę aprėptį, Antikos filosofijos aspektu, kaip mąstymo principo dekodavimą.