Klasikinė improvizacija – oksimoronas ar siekiamybė?

Norėjau pasidalinti įspūdžiais iš ką tik pasibaigusios, kovo 1-8 dienomis Hagos Karališkojoje konservatorijoje vykusios intensyvios improvizacijos programos, kuri yra tarptautinio muzikinio švietimo projekto „METRIC – Modernizing European Higher Music Education Through Improvisation“ dalis.

Pirmą kartą apie klasikinę improvizaciją išgirdau 2009 m., ten pat, Hagoje, Erasmus tarptautinių studijų mainų programos metu. Pianistai, vargonininkai, pedagogai Bertas Mooimanas ir Karstas de Jongas – aktyvūs improvizacijos globėjai, ir šiandien tebedėstantys konservatorijoje – vedė improvizacijos užsiėmimus klasikinės muzikos skyriaus studentams, mokė skaitmeninio boso ne tik teoriškai, bet ir „prie klaviatūros“, demonstravo skirtingas improvizavimo formas ir būrė improvizacijos ansamblius. Paprastai su džiazo kultūra asocijuojamas muzikavimo būdas tuomet pasirodė neįprastas, sunkiai „įkandamas“ prie užrašytos muzikos atlikimo pratusiems atlikėjams, bet, tuo pačiu, labai patrauklus, naudingas ir įgalinantis pažvelgti tiek į šimtmečių senumo, tiek į modernius laikus siekiančias atlikimo tradicijas nauju kampu.

Pastebėję studentų entuziazmą ir pokyčius muzikavime, Mooimanas ir Jongas prasitarė planuojantys ateinančius mokslo metus paversti „improvizacijų“ metais ir suorganizuoti daugybę paskaitų, užsiėmimų ir pasirodymų tarpfakultetiniame lygmenyje, o ateityje ir inicijuoti tarptautinį projektą, kuriame, kartu su kolegomis, dėstytojais ir studentais iš kitų Europos konservatorijų, bus aptariamos improvizacijos dėstymo bei atlikimo metodikos. Kalbos virto darbais 2012-2014 m. konservatorijos organizuoto projekto „Improvisation in European Higher Music Education: Improving Artistic Development and Professional Integration“ metu, iš kurio išaugo ir METRIC idėja – be anksčiau užsibrėžtų tikslų, buvo nuspręsta glaudinti tarpinstitucinį bendradarbiavimą, sukurti aibę „Jungtinių modulių“ ir internetu pasiekiamą „Improvizacijos dėstymo ir mokinimosi instrukciją“, kurioje būtų talpinami improvizacijos pratimai ir metodai. Prie sumanymo prisijungė bendraminčiai ir kolegos iš Talino, Hagos, Londono, Helsinkio, Paryžiaus, Barselonos, Bukarešto, Leipcigo, Glazgo, Oslo, Gotenburgo, Antverpeno, Liucernos ir Vilniaus aukštojo muzikinio ugdymo įstaigų. Svarbu paminėti, kad METRIC projektą koordinuoti ėmėsi mūsų kaimynai – Estijos muzikos ir teatro akademija, vienas pirmųjų tarpinstitucinių susitikimų buvo suorganizuotas Vilniuje, o 2015 m., keičiantis improvizacijos meno klimatui visoje Europoje, LMTA buvo atidaryta ir magistro laipsnį suteikianti improvizacijos studijų programa.

Karališkojoje Hagos konservatorijoje vykusi „Intensyvi programa“ buvo jau ketvirtasis METRIC renginys. Pasak organizatorių stipriai išaugo ne tik norinčių dalyvauti, bet ir dėstyti programoje, skaičius, išsiplėtė improvizatorių tinklas (užkulisiuose pravardžiuojamas „Europos improvizacijos mafija“) ir idėjinės įtakos. Iš 14 minėtų aukštųjų muzikos mokyklų susirinko 38 studentai, kurie viena ar kita forma turėjo galimybę pasisemti patirties iš ryškiausių žemyno improvizacijos meistrų. Paskaitas ir užsiėmimus vedė pianistai Tilo Augusten, Christoph Baumann, David Dolan, Augusti Fernández, Robert Harris, Urban Mäder, Libero Mureddu, Anto Pett, Aaron Shorr, Karst de Jong, vargonininkai Yves Senden, Paul Dinneweth, Bert Mooiman, smuikininkė Liesbeth Ackermans, violončelininkas Johan Stern, gitaristas Santiago Quintans, fleitininkė Philippa Davies, saksofonininkai Rolf Delfos, Morten Halle, Frank Liebscher, Geir Lysne, Liudas Mockūnas, Franziska Schroeder, perkusininkė Nuriá Andorrà, kompozitorius Dan Dediu, elektroninės muzikos kūrėjai Alistair MacDonald ir Johan van Kreij, vokalistės Mona Julsrud ir Anne-Liis Poll, aktorius Ken Rea. Siekiant išlaikyti programos intensyvumą ir užtikrinti tai, kad visi dalyvaujantys studentai įgytų konkrečių įgūdžių, kiekviena diena buvo ypač kruopščiai suplanuota, užsiėmimai derinami vadinamais vertikaliuoju ir horizontaliuoju principais. Vertikalųjį principą atspindėjo užsiėmimų ir paskaitų kiekybė – per dieną buvo galima aplankyti nuo 4 iki 6 skirtingų praktinių užsiėmimų ir paskaitų. Horizontalųjį – tai, kad visi dalyviai buvo suskirstyti į šešis 5-6 atlikėjų ansamblius, kurie kiekvienos dienos pirmąjį užsiėmimą praleisdavo su tais pačiais dėstytojais, antrąjį – su rotuojančiais, o visas per dieną sukauptas žinias ir įgūdžius būdavo galima pademonstruoti improvizacijų vakare, atvirame visuomenei. Atvirą protą palaikė vis kito programoje dalyvaujančio dėstytojo vedamas rytinis apšilimas, paskaita ir aptarimas pavakario sesijoje, o ramų pilvą – soti vakarienė.

Matant tokią užsiėmimų ir dėstančiųjų įvairovę, pradžioje minėta klasikinės improvizacijos sąvoka tampa kur kas didesnio improvizacijos paveikslo dėlionės dalimi, negu improvizacija išskirtinai tik klasikinės muzikos rėmuose. Susidūrimai su vokalinės, partimento, „mesianiškosios“, tematinės, laisvos, elektroninės, eksperimentinės operos, kino, teatro, šokio ir kt. improvizacijos rūšimis, išryškina svarbiausius ir esmingiausius žanro dėsningumus. Tai gebėjimas tiesiogiai komunikuoti muzikiniame lygmenyje, pasitelkiant imitaciją, variaciją, kontrastą, vedimą, akomponavimą ir kitas išraiškos priemones, kurias galime sutikti tiek kasdieniniame bendravime, tiek pasaulinės muzikos šedevrais laikomuose užrašytuose kūriniuose. Muzikinės kalbos pasirinkimas – atlikėjo kūrybinės išraiškos laisvė, ir kuo daugiau kalbų mokama, tuo lengviau bei įdomiau muzikuoti. Ar ne tai turėtų būti pagrindinis muzikos atlikėjo siekis?

Išskirti, kurie įvykiai tapo programos kulminacija būtų sudėtinga, kadangi kiekviena diena praleista su savo grupe ir dėstytoju būdavo kupina atradimų tiek individualios improvizavimo technikos, tiek ansamblinės komunikacijos (susigrojimo) srityse. Susitikimai su rotuojančiais dėstytojais ir popietiniai užsiėmimai tik įpildavo žibalo į idėjų ugnį. O pasirodymai improvizacijų vakaruose veikdavo kaip lakmuso popierėlis, ne tik grojantiems, bet ir norintiems paklausyti, kaip vienos ar kitos improvizacijos strategijos skamba iš šalies. Viena iš jų, tiksliau, paskutine savo grupės improvizacija baigiamajame programos vakare norėčiau pasidalinti ir su Jumis:

Pabaigai, kaip meno doktorantas, studijuojantis paskutinį semestrą, noriu paraginti visus studijuojančiuosius ieškoti ir imtis su Jūsų tiriama sritimi susijusių praktikų kuo anksčiau, nes joks perskaitytas straipsnis, ištverta konferencija ar išlaikytas egzaminas neįkvėps darbui taip, kaip Jūsų pačių patirtys, įgytos darant tai, ką mėgstate labiausiai – muzikuojant.

Pagarbiai,
Mykolas Bazaras

Daugiau informacijos apie programą:
Facebook: European Improvisation Project
Twitter: @MetricIP