Fortepijoninės muzikos improvizacijos principai

Doktorantas: Mykolas Bazaras
Vadovai: prof. Petras Geniušas, prof. habil. dr. Leonidas Melnikas
Katedra: Fortepijono
Numatomas doktorantūros laikotarpis: 2013–2018

Anotacija

Mykolas Bazaras

Klausimas „kaip improvizuoti?“ visuomet jaudino muzikos atlikėjus ir tyrėjus. Metodinių patarimų apie „laisvąją improvizaciją“, apie „saikingai atliekamus improvizuotus pagražinimus, variacijas ir ornamentines kadencijas“, apie „tremolo, mordentus ir kitus improvizuojamus pagražinimus“, apie „improvizuotą atlikimą“ ir „preliudavimo meną“ randame dar XVIII–XIX a., žymių atlikėjų ir pedagogų – Carlo Phillippo Emanuelio Bacho (1753/1762), Leopoldo Mozarto (1787), Johanno Joachimo Quantzo (1780), Carlo Czerny (1829), Friedricho Kalkbrenerio (1849) parašytuose traktatuose.

XIX a. antrojoje pusėje, Vakarų Europos muzikos mene įsigalėjus opus perfectum et absolutum, susidomėjimas improvizavimo praktikomis, ypač atlikėjų tarpe, stipriai sumažėjo. Tačiau XX amžius muzikos pasauliui padovanoja naujus stilius: džiazą, aleatoriką, serializmą, nedeterminuotą muziką, roką, elektroninę muziką, kurių rėmuose fortepijoninė muzika suskamba naujai, o jų pagrindas – ta pati, įvairiomis taisyklėmis suvaržyta improvizacija.

Darbo autorius pasitelkdamas įvairius literatūros šaltinius, parašytus per visą fortepijono gyvavimo istoriją, taip pat kalbindamas nūdienos fortepijono atlikėjus ir pedagogus, sieks atskleisti esminius skirtumus ir bendrumus tarp skirtingos stilistikos improvizacijos apraiškų fortepijono mene, apibrėžti jos raidą.