Fortepijono mokyklos samprata: interpretaciniai kanonai ir kūrybinės laisvės siekiamybė

Doktorantas: Jurgis Aleknavičius
Vadovai: prof. Jurgis Karnavičius, prof. habil. dr. Leonidas Melnikas
Konsultantė: doc. dr. Lina Navickaitė-Martinelli
Katedra: Fortepijono
Numatomas doktorantūros laikotarpis: 2014-2018

Anotacija

Jurgis Aleknavičius

Teisėta būtų klausti, ar fortepijono mokyklos samprata šiandieną gali egzistuoti kaip tam tikra interpretacinių kanonų visuma, susijusi su skirtingomis filosofinėmis, muzikinėmis idėjomis, tautine tradicija, muzikiniu stiliumi, pedagoginiais stereotipais. Sunkumas identifikuoti tam tikras fortepijono mokymo tradicijas bei mokyklos atstovus iškyla, kai imama apeliuoti į globalizaciją, pasireiškiančią per įrašų leidybos mastus, tarptautinių konkursų industriją, plačią meistriškumo kursų geografiją ir neigti akivaizdžius požymius, susijusius su vienokiomis ar kitokiomis muzikinio ugdymo ir fortepijono dėstymo tradicijomis.

Gerai žinomos ir plačiai pripažintos senosios fortepijono mokyklos yra susijusios su garsių fortepijono pedagogų ir kompozitorių pavardėmis: Vienos mokykla ir Johannas Hummelis, Carlas Czerny’s; Londono mokykla ir Muzio Clementi, Janas Dusikas, Johannas Baptistas Krameris; Paryžiaus mokykla ir Jeanas-Loisas Adamas, Camille’is Saint-Saënsas; Maskvos, Sankt Peterburgo mokyklos ir broliai Antonas ir Nikolajus Rubinšteinai.

Kiekvienas fortepijono metodikos vadovėlis pateikia savus būdus, kaip išugdyti techniką, kaip išgauti tam tikrą garsą, kaip atlikti tam tikros epochos repertuarą, kokie pagrindiniai reikalavimai keliami fortepijono atlikėjui. Kiekviena fortepijono mokykla naudoja savo fortepijono dėstymo pedagogiką, metodikos elementus ir siekia tikslų, kurie būdingi tos šalies žmonių mentalitetui ir bendriesiems šalies ugdymo tikslams.

Istorinė interpretavimo praktika santykyje su šiuolaikine kultūra ir meniniu skoniu leidžia nujausti atlikėjo išsikeltus prioritetus. Vyraujanti vokalinio prado paradigma, koloristinio prado paradigma, konceptualumo paradigma išskiria kūrinio interpretacijos esminę filosofiją. Lietuvos pianistų repertuare Fryderyko Chopino kūryba skamba itin dažnai. Šis kompozitorius, pianistas ir atlikėjas gali būti traktuojamas kaip epocha, stilius, mokykla fortepijono meno istorijoje. Stebint Chopino muzikos interpretacijų gausą pasaulio ir Lietuvos koncertų salėse, darbo autorius sieks išskirti šio autoriaus kūrybos interpretacinius kanonus, kuriuos pasitelkia Lietuvos pianistai. Šis tyrimas padės apčiuopti fortepijono mokyklų įtaką Lietuvos pianistų meniniam skoniui, interpretavimo logikai ir filosofijai.