Kino terapija: režisūrinis žvilgsnis

Doktorantas: Jokūbas Vilius Tūras
Vadovai: prof. Algimantas Puipa, doc. dr. Lina Kaminskaitė-Jančorienė
Katedra: Kino ir televizijos
Numatomas doktorantūros laikotarpis: 2017–2021

Anotacija

Jokūbas Vilius Tūras (Levo Žiriakovo nuotr.)

„Tai man yra svarbiau, negu kokie nors vertinimai ar kritiniai svarstymai…“ (A. Tarkovskis, 1986).

Šis meno doktorantūros projektas – tai tarpsritinis meninis tyrimas, apimantis kūrybinį kino režisieriaus darbą ir kino, meno performatyvumo, psichologijos bei auditorijos tyrimų aspektus. Tyrimo tikslas – išanalizuoti, suprasti ir apibrėžti kino terapijos funkcijas, pritaikyti tarptautinę mokslinę patirtį lietuviškajai. Tyrimas bus atliekamas etapiškai, naudojant lyginamąjį, interpretacinį, atvejų analizės bei kokybiniams tyrimams būdingus metodus.

Kino poveikį žiūrovui pradėta tyrinėti, vos tik atsiradus kinui. Kaip žiūrinčiojo elgsenas ir būsenas įtakoja kinas, pradžioje analizavo sociologijos, vėliau – psichologijos mokslai, kurių dėmesio centre buvo neigiamo poveikio aspektai (pvz. įtaiga elgtis nusikalstamai, pastūmėjimas laužyti visuotines moralines normas). Ilgainiui, vis geriau pažįstant šią audiovizualinę mediją bei auditoriją, kiną imta vertinti ne tik įžvelgiant jame grėsmes, bet ir privalumus. Kino kūrinius pradėta naudoti terapiniais tikslais: siekiant atskleisti paslėptus asmens elgesio motyvus, atrasti neigiamų emocijų šaknis, išmokyti savistabos, gebėjimo rasti sprendimus ir t. t. Įvairių šalių psichikos sveikatos specialistai yra paskelbę sąrašus terapijai naudojamų filmų, priskirdami juos konkretiems atvejams – nuo nepalankių / sudėtingų gyvenimo situacijų (pvz., skyrybos, priklausomybės, emigracija), skausmingų ar nemalonių išgyvenimų (netektis, pažeminimas, liga) iki psichinių sutrikimų (šizofrenija, autizmas, fobijos). Šie filmai, dauguma kurių dėl savo meninės vertės yra plačiai pripažinti ir įvertinti kūriniai, suprantama, nebuvo kurti specialiai psichoterapiniams seansams (specialūs užsakomieji terapijai skirti filmai nėra šio tiriamojo darbo objektas). Šiuo tyrimu bus siekiama nustatyti, kokie filmo elementai ir meninės priemonės lemia terapinį aptariamų filmų poveikį.

Kūrybinę meno projekto dalį sudarys trys darbai: trumpametražis filmas „Senas šautuvas“ savižudybių prevencijos tema, eksperimentinis filmas „Parketas“ negalios tema ir pilnametražio filmo „Kas skambina du kartus“ apie mirties baimę scenarijaus parengimas. Taip pat bus analizuojami ankstesni autoriaus filmai, glaudžiai susiję su tiriamąja meno projekto dalimi: priklausomybių, depresijos, tikėjimo ir egzistencijos temas atskleidžiantis, į edukacines programas įtrauktas dokumentinis filmas „Sapnuoju, kad einu“ (2012) bei valios, atsakomybės ir gyvybingumo temas perteikiantis filmas „Apie Joną“ (2015).