Peizažas lietuvių autorinės dokumentikos kine

Doktorantas: Audrius Stonys
Vadovai: prof. Arūnas Matelis, doc. dr. Lina Kaminskaitė-Jančorienė
Konsultantas: doc. Tue Steen Müller
Katedra: Kino ir televizijos
Numatomas doktorantūros laikotarpis: 2016–2020

Anotacija

Audrius Stonys

Tiriamajame darbe apibendrinsiu savo kūrybines patirtis išryškindamas peizažo, kaip svarbaus dramaturginio ir prasminio elemento dokumentiniame kine reikšmę. Remdamasis lietuviško dokumentinio kino klasikų darbais, taip pat dabar kuriančių lietuvių režisierių filmais, kalbėsiu apie peizažo gylį, autonomiją ir subordinalumą pasakojimui dokumentinio filmo kūrimo procese. Noriu įvardinti ir išnagrinėti peizažo galimybes kurti naujas reikšmes ir prasmes. Kalbėdamas apie dokumentinio kino peizažo daugiabriauniškumą atskleisiu istorinį-kultūrinį laikmečio kontekstą. Ieškosiu dokumentinio kino peizažo sąsajų su lietuvių dailės, poezijos ir fotografijos peizažais; taip pat su ryškiausių šiuolaikinio kino vizualistų, tokių kaip Verneris Hercogas, Hercas Frankas, Uldis Braunas, Andrejus Tarkovskis, Sergejus Paradžanovas darbais. Svarbiausias tiriamojo darbo uždavinys – atskleisti dokumentinio kino peizažo galimybes atspindėti filmo personažo vidinį pasaulį, kurti filmo poetiką ir nešti giluminį filmo prasmės krūvį.

Kūrybinė meno projekto dalis bus sudaryta iš dviejų kūrinių: pilnametražio dokumentinį filmą “Kitoje pasaulio pusėje” ir pilnametražio dokumentinio filmo “Aš gali kalbėti”. Dokumentinis filmas “Kitoje pasaulio pusėje” pasakos apie kitoje pasaulio pusėje, Urugvajuje gyvenančią lietuvių bendruomenę. Peizažas šitame filme labai svarbus. Jau pirminiame filmo sumanyme buvo numatyta gilintis į tai, kaip šalies peizažas formuoja žmogų. Bus stebima kaip žmogus bandydamas išsaugoti savo tautinį identitetą ima kurti iliuzinį savo šalies peizažą.

Iš kitos pusės, šalis, kurioje gyvena lietuviai ima keistis. Būnant Urugvajuje sunku atsikratyti jausmo, kad patekai į veidrodinį Lietuvos atspindį. Peizažo ir žmogaus santykis filme turėtų tapti filmo dramaturgijos pagrindu.

Filme “Aš galiu kalbėti” bus gilinamasi į fizinę ir psichologinę negalią-negalėjimą kalbėti, negalėjimą surasti ryšio tarp žodžio ir jo prasmės. Tuo pačiu bus gilinamasi į istorinę mūsų patirtį, kai okupacijos ir totalitarinio režimo pasekoje tauta prarado sugebėjimą kalbėti tiesą ir vadintis daiktus savo vardais. Vidinis, subjektyvusis žmogaus, įkalinto savo tyloje ir negalioje, peizažas man labai svarbus. Už žmogų turėtų kalbėti jį supantys daiktai, vaizdas pro langą ir kambario arba palatos sienos. Prisimindamas savo patirtis filmuojant “Neregių žemę” galiu patvirtinti, kad praradus nors vieną iš kelių komunikuoti su pasauliu, kiti įgauna įpatingą jautrumą ir svarbą.

Šiuo metu kartu su Latvija ir Estija kuriamas dokumentinis filmas “Naujoji Baltijos banga” leis pažvelgti ne tik į Lietuvos, bet ir į visų Baltijos šalių poetinio dokumentinio kino kontekstą, išryškinant kino peizažo svarbą Baltijos valstybių kino kūrėjams.