Soneto interpretacija XX a. kamerinėje vokalinėje muzikoje: žodis–garsas, partitūra–atlikimas

Doktorantė: Paulė Gudinaitė
Vadovės: prof. Irena Uss-Armonienė, prof. dr. Rūta Stanevičiūtė-Kelmickienė
Katedra: Koncertmeisterio
Doktorantūros laikotarpis: 2013–2017

Anotacija

Paulė Gudinaitė / Igorio Bakano nuotr.

XIII amžiuje sukurtas ir iki šių dienų poetinei fantazijai iššūkį teikiantis sonetas literatūros srityje yra viena rafinuočiausių ir sudėtingiausių poetinės kūrybos formų. O muzikoje kaip žanras ar forma specialiau neišskiriamas sonetas yra retas, nedidelę kamerinės vokalinės muzikos dalį sudarantis, reiškinys.

Tiriamajame darbe, pasitelkiant šiam meno tyrimui sukurtą, ekfrazės ir intersemiotinio vertimo teorinę prieitį jungiantį, teorinį modelį, kompoziciniu (kūryba / kompozitoriaus tekstas) ir interpretaciniu (atlikimas / performatyvus tekstas) aspektais analizuojami literatūrinio soneto poetiniu pagrindu sukurti XX a. kamerinės vokalinės muzikos kūriniai. Naudojantis istoriniu, aprašomuoju, analitiniu, lyginamuoju, kritiniu mokslinės literatūros, kompleksiniu muzikos kūrinių ir empiriniu muzikos įrašų analizės metodais siekiama atskleisti literatūrinio soneto muzikinių interpretacijų (kūryba ir atlikimas) kaip vertimo praktikos ypatumus žanriniu, istoriniu ir kultūriniu aspektais. Vertimo teoriniame kontekste nuosekliai atskleidžiant soneto interpretacinę grandinę (žodis–garsas, partitūra–atlikimas), koncentruojamasi į kultūrinės interpretacijos požiūriu ypatingus kompozitoriaus Benjamino Britteno sukurtus du vokalinius ciklus: „Septyni Michelangelo sonetai“ tenorui ir fortepijonui op. 22, ž. M. Buonarroti (1940), ir „Šventieji Johno Donne’o sonetai“ aukštam balsui ir fortepijonui op. 35, ž. J. Donne’o (1945), išryškinamos juose kompozitoriaus ir atlikėjų naudotos makro- ir mikrostruktūrų vertimo strategijos.