Studijinės kompozicijos fenomenas ir raiškos perspektyvos

Doktorantas: Marius Salynas
Vadovai: prof. Mindaugas Urbaitis, prof. dr. Antanas Kučinskas
Katedra: Kompozicijos
Numatomas doktorantūros laikotarpis: 2017–2021

Anotacija

Marius Salynas

Studijinis komponavimas šiame darbe traktuojamas ne kaip stilistinė direktyva, nukreipianti į aiškias estetines muzikos ar garso meno nuorodas, bet kaip komponavimo priemonių bei principų visuma, apimanti įvairias pastarųjų dešimtmečių technologines, estetines paradigmas.

Išskirtini tris esminiai gebėjimai, kurie sudaro kompozitoriaus, kuriančio studijoje, ypatybių grandinę: gebėjimas išlaikyti ryšį su specifine aplinka (interaktyvumas), gebėjimas kurti specifines priemones (dematerializuotus instrumentus) ir specifinis gebėjimas klausyti ir išgirsti.

Santykis su kūriniu ir reakcijomis į jį turi aiškų abipusį ryšį: kūrinys veikia kompozitorių kaip klausytoją, bet tuo pačiu yra veikiama ir priešinga kryptimi. Kokios prasmės yra įkoduojamos šiose refleksijose – atsakymai į šį klausimą koreliuoja su nagrinėjamos studijinio komponavimo temos  psichologiniais aspektais. Kadangi muzika apskritai yra meno rūšis, naudojanti garsus, kaip mediumą perduoti prasmes, verta panagrinėti šį fenomeną kaip ženklų ir jų sistemų visumą. Semiologinio komunikavimo procesai per poietinį kompozitoriaus ir estezinį aplinkos ryšius su kūriniu, leidžia pagrįsti integralios trijų dalių studijinio komponavimo koncepcijos teoriją. Implikuojant interaktyvumo, dematerializuoto instrumento ir klausymo strategijos konceptus į semiologinę žinutės įkodavimo ir rekonstravimo schemą, gauname naują studijinio komponavimo principų integracijos interpretacinį modelį.