Tritonio sampratos kismas ir sisteminis konstruktyvizmas XX a. kompozicijose

Doktorantė: Božena Čiurlionienė
Vadovai: prof. Rytis Mažulis, prof. habil. dr. Gražina Daunoravičienė
Katedra: Kompozicijos
Numatomas doktorantūros laikotarpis: 2016–2020

Anotacija

Božena Čiurlionienė

Mikroskopinis tyrimo objektas – tritonis – turi labai plačią savo sampratos kismo istoriją. Neatsitiktinai, tai lemia ir itin įvairiapusį taikomų teorinių modelių (B. Bartók – E. Lendvai, F. A. Gevaert, H. H. Hanson, B. Javorski, E. Křenek, G. Perl, T. Pustylnik, J. Schillinger, H. Riemann) bei analizės technikų spektrą. Muzikos sintaksėje tritonis yra vienas iš mažiausių elementų, o fonetikoje jis atitiktų vieną raidę arba dvigarsį. Nepaisant objekto apimties tritonis pasižymi ypatinga ne vien savo skambesio, bet ir savo tyrėjiškos problematikos įtampa. Jo funkcionalumą ir reikšmingumą liudija kintanti samprata (Aretinus, (1045/46); Tinctoris, 1477; Lanfranco, 1533; Zarlino, 1558; Artusi, 1600; Rameau, 1722; Fétis 1849) bei naudojimo kanonai skirtinguose muzikos istorijos tarpsniuose: nuo jo draudimo (viduramžiais), toleravimo (Renesanse, baroke) ir pilnavertiško įsigalėjimo (klasicizme, romantizme) kompozicinėse technikose bei harmoninėse sistemose. Nepaisant įvairių tritonio tyrinėjimų, žinios apie šį intervalą nėra susistemintos, suklasifikuotos.

Svarbu pastebėti, kad tritonis buvo konceptualizuotas modalinės ir tonacinės sistemos rėmuose (Maniates, 1555; Zarlino, 1558; Aretinus; Ashby, 2001; Berger, 2000) tačiau jo samprata stipriai pakito atonalumo kontekste.(Krumhans, 1990; Ashby, 2001). Tritonį galime analizuoti derminėse sistemose, išskirti kaip vertikalę ir horizontalę koordinuojantį faktorių, nagrinėti kaip kūrinio struktūrą formuojantį elementą, išskiriant harmoninę tritonio funkciją. Ypatingas dėmesys tritoniui skiriamas XX a. komponavimo sistemose, jo sampratai teorinių sistemų kontekste.

Svarbus analizės objektas yra simetrinės sekos (A. Skriabin, P. Hindemith, O. Messiaen, J. Schillinger), kurių centras yra tritonis, apsuptas inversiniais intervalais. Išskirtinė yra šio intervalo raiška koordinuojant kompozicijos linearųjį ir vertikalųjį parametrą (Schaeffer, 1963; Hindemith, 1937), funkcinis tritonio valdymo pokytis sonorinėse ir spektralistinėse (K. Penderecki, G. Ligeti, G. Grisey, H. Birtwistle) XX a. kompozicijose. Dėl šių priežasčių yra būtina iš naujo apmąstyti tritonio esmę bei kompozicinę funkciją ne tik senojoje muzikoje, bet ir įvairiuose dabarties kompozicijos lygmens etapuose, sluoksniuose, o taip pat – apibendrinti bei kategorizuoti tritoniu grindžiamas komponavimo sistemas.