XVIII–XXI a. fleitos vibrato: kontekstai ir interpretacijos

Doktorantė: Eglė Juciūtė
Vadovai: doc. Ilze Urbane, doc. dr. Laima Budzinauskienė
Katedra: Pučiamųjų ir mušamųjų instrumentų
Doktorantūros laikotarpis: 2013–2017

Anotacija

Eglė Juciūtė

Šiandieniniuose fleitininkų atlikimuose neretai pasigendame suplanuoto, apmąstyto vibrato: jis dažnai neapskaičiuotas, neatitinkantis stilistikos, tam tikros kūrinio auros. Fleita unikali tuo, jog, grojant šiuo instrumentu, atlikėjas turi pats formuoti oro srovės plotį ir kryptį, nėra jokio pūstuko, kurio pagalba oras būtų valdomas. Vibrato – tai oro pulsavimu išgaunamas muzikos kalbos elementas, atliekamas siekiant pagyvinti skambesį, suintensyvinti crescendo, suteikti ilgai tęsiamai natai prasmės, ekspresijos, intensyvumo. Būta įvairių vibravimo tradicijų, ir iki šių dienų šis klausimas kelia daug diskusijų. Kiekvienas fleitininkas turi įvairių garso ir vibrato idėjų, pagrįstų jo muzikiniu skoniu, ir būtų sudėtinga vibrato naudojimo įvairovę ar interpretacijas suskirstyti į teisingas ar klaidingas. Žavingas vibrato atlikimo aspektas yra ir tai, kad jo neįmanoma surepetuoti, pakartoti kažkieno ar net savo paties atlikimo. Tai – tarsi muzikos energetinis užtaisas, išlaisvinantis emocijas, mintis, įkūnijantis muzikos tėkmę.
Šio meno projekto tiriamojo darbo tikslas – nurodyti fleitinio vibrato galimybes, atkreipiant dėmesį į techninius ir meninius aspektus. Tikslui pasiekti keliami šie uždaviniai:

• apžvelgti įvairią literatūrą, susijusią su vibrato ir jo būdų aiškinimais, tyrinėjimais bei interpretacijomis;
• remiantis įvairiais tyrinėjimais bei atlikimo būdų apžvalga, pateikti optimaliausią vibrato naudojimo būdą skirtingoms situacijoms, apibrėžti sveiko, natūralaus vibrato sąvoką;
• išskirti vibrato kaip itin svarbią muzikos išraiškos priemonę, įvardyti įvairius atlikimo trūkumus ir būdus jiems ištaisyti.