Absurdo humoro strategijos kine

Doktorantė: Akvilė Gelažiūtė
Vadovai: Doc. dr. Giedrė Beinoriūtė, Prof. dr. Aušra Martišiūtė-Linartienė
Katedra: Kino ir televizijos
Numatomas doktorantūros laikotarpis: 2020–2024

Anotacija

Akvilė Gelažiūtė

Dėl globalizacijos, informacijos srautų, mobilumo, šiuolaikinė visuomenė yra persisotinusi neigiamos informacijos gausa ir problemomis, kurios dažnai, skirtingai nei prieš tai buvusioms kartoms, net nėra tiesiogiai liečiančios kasdienį jų gyvenimą (Kuldeep, 2018; Seabrook, Kern, Rickard, 2016). Tad galima teigti, jog kino režisieriams norint pasiekti šiuolaikinį žmogų, atsirado papildomas iššūkis – besibraunant per kasdieninę emocingų naujienų gausą bei informacinį šiukšlyną – apeiti eilinio žmogaus išaugusį nenorą klausytis ir juo labiau keistis. Viena iš galimų meninių strategijų, kaip užmegzti ryšį su žiūrovu, yra apie problemas kalbėti per humorą. Tokia praktika mokslininkų jau seniai pripažinta sėkmingu įrankiu dorotis su sunkumais tiek individui, tiek masėms (Vaillant, 2000).

Tad jeigu XX a. viduryje susiformavęs absurdizmas ir Absurdo teatras kūryboje išreiškia specifines, žmogaus egzistencijos beprasmiškumo, atsidūrimo sistemos ar biurokratijos gniaužtuose ir žmonių nesusišknekėjimo problemas, absurdo humoras imasi jas spręsti juoku. Tik šiuolaikinis absurdas, kurį išryškina dabartinė kino režisierių karta, skirtingai nei XX a. karo ar režimo iškamuotų žmonių, nėra nukreipta prieš kažką vieną ir konkretų. Šįkart tai skirtingos temos, tačiau dažnai kaip pagrindinę dramaturginę ašį laikančios absurdą keliantį neatitikimą tarp dviejų priešingų idėjų bei vienoje ar kitoje formoje tęsiančios Absurdo teatro tradiciją.

Atlikus mokslinę literatūros analizę nubrėžiami Rytų ir Vakarų Europos absurdo raiškos skirtumai, remiantis M. Esslino „Absurdo teatras“ (1961), N. Cornwello „Absurdas literatūroje“ (2006), D. Amstrongo „Wisemano absurdo kinas: „Laukimas pašalpos“ (1988), E. Çağlayan „Lėtojo kino poetika: nostalgija, absurdas, nuobodulys“ (2018) ir kitais autoriais darbe išskiriami absurdo kūriniams bendri bruožai, kurie galimi naudoti kino filme. Pagal Neatitikimo bei T. Veatcho N+V humoro kilmę aiškinančias teorijas randama sąsaja tarp absurdizmo ir humoro. Šiame kontekste, taikant filmų recepcijos, turinio bei formos ir režisūrinio metodo analizę, režisierių pasisakymus spaudoje ir interviu apžvelgiamas šiuolaikinis vaidybinis ir dokumentinis absurdo kinas. Remiantis atlikta literatūros ir filmų analize, sukuriamas ilgametražis dokumentinis filmas „Butiokai“, kuriame pritaikomos absurdo humoro strategijos.

Raktažodžiai: humoras, absurdas, absurdo kinas, lietuviškas kinas