Hilomorfistiniai procesai spektrinėje muzikoje

Doktorantas: Gabrielius Simas Sapiega
Darbo vadovai:

Anotacija

Gabrielius Simas Sapiega

Hilomorfizmo idėja, kaip teleologinė žiūra, užsimezgusi Antikos mąstytojų veikaluose, išlieka aktuali ir šiandien. Vienas svarbiausių ir reikšmingiausių siekių gilinantis į naujuosius komponavimo principus, noras išskleisti garse slypinčius mikroprocesus, pradeda ryškėti pirmųjų spektralistų kūriniuose, teoriniuose diskursuose, kada pavienis muzikos garsas šenkeriškai traktuojamas kaip „gyvas organizmas“. Nenuostabu, jog spektrinės muzikos kūrėjai, mėgindami detaliau paaiškinti šio komponavimo principo specifiką, labai didelį dėmesį atkreipė į struktūrines ir atitinkamas filosofines sąsajas.

Akivaizdu, jog ne tik to meto tyrėjai, bet ir menininkai susikoncentruoja į tam tikrus procesus, kurie slypi užkoduoti medžiagose, o dar kitaip – pačiuose objektuose, kaip teleologinė perspektyva. Šias, sakytume, gan platoniškas–aristoteliškas idėjas pradedama inkorporuoti į muzikos estetikos ar struktūrinį komponavimo lauką, įtvirtinant spektralistų ideologijas, pasirenkant atitinkamus kūrinio komponavimo įrankius.

Šiame pranešime analizuodamas spektrinę muziką, renkuosi Platono ir Aristotelio filosofiją kaip pagrindą, įvardijant medžiagos ir formos sąvokų tinklo lauką. Taip pat pabrėžtina, kad hilomorfizmo teorijos atsiradimas tiek filosofijoje, tiek kitose mokslo ir meno srityse tyrimuose nubrėžė naujus žiūros kampus, tad ne visada galima išlikti ištikimiems pirminėms idėjoms, o kai kurie šiame pranešime esantys teiginiai gali ne visai derėti su pačios teorijos autoriaus idėja, nors laikomasi svarbiausio, darbo autoriaus manymu, aspekto – materija ir forma viena kitai vienodai reikšmingos, lygiavertės ir sujungtos į nedalomą bendrystę.

Vadovaujantis įžvalgomis apie vienovę Platono filosofijoje, tikslinga apibrėžti, jog visi spektrinėje muzikoje naudojami procesai, elementai šiame pranešime yra konceptualizuojami kaip vienoviški, o „žemesnės“ jų dalys – turinčios savo atstovybes aukštesniuose lygmenyse, sudarant organicistinį muzikos kūrinio audinį. Dėl atitinkamos priežasties keliami du svarbūs tikslai: apibrėžti materijos žvalgymo kryptis, apibendrinti idealistinės filosofijos daikto ir idėjos aspektus, materijos sampratą muzikoje, o galiausiai – rekonstruoti spektralistų kūriniuose aptinkamas platoniškosios vienovės samplaikas.