Muzikos faktūros konstruktyvumas XXI amžiaus lietuvių kompozitorių kūryboje

Doktorantas: Viltė Žakevičiūtė
Darbo vadovai:

Anotacija

Viltė Žakevičiūtė

Muzikos faktūros fenomenas unikalus ne tik dėl pačios faktūros muzikoje aksiomos, bet ir dėl įvairių ir gausių šio reiškinio interpretavimo galimybių. XX a. pradžioje, kintant muzikos tonalumui, formuojasi naujos komponavimo technikos, o taip pat ir įvairios metodikos joms analizuoti, kaip, pavyzdžiui, kompozitoriaus Pauliaus Hindemitho harmoninė sistema ir analizės metodas, kur yra išskiriami du fundamentalūs muzikinio mąstymo tipai: harmoninis (vertikalusis) ir melodinis-polifoninis (horizontalusis). Tačiau šie du tipai yra reikšmingi ne tik harmoninėje plotmėje. Jie puikiausiai tinka nusakyti tris pagrindinius ir fundamentalius muzikos faktūros polius – horizontalę, vertikalę ir diagonalę.

Muzikos faktūros klausimas yra gana dažnas ne tik muzikologų ar teoretikų tarpe, bet ir kompozitorių mintyse. Vis tik dėl įvairių interpretacijos galimybių nenuginčijamų, įtvirtintų bei tikslių sąvokų ar paaiškinimų, kaip apibūdinti muzikos faktūrą ir jos veikimą XXI amžiaus kūriniuose, nėra. Nors muzikos faktūra paprastai aiškinama pasitelkiant įvairius muzikinius parametrus tokius kaip garsų aukštis, trukmė, garsumas, faktūrai nusakyti taikomi ir kiti skvarbesnio žvilgsnio reikalaujantys aspektai, pavyzdžiui, muzikos kompozicijos tirščio (thickness), tankio (density), įtampos (tention), sunkio (heavy) ar kitos sąvokos. Tačiau net ir suskirsčius muzikos faktūros tipus į gana aiškias ir suprantamas kategorijas (homofonija, polifonija), probleminis klausimas išlieka ir yra gana konkretus – nėra paaiškinami faktūroje vykstantys procesai bei jų reikšmė muzikos struktūrai, todėl dar tebekyla įvairios interpretacijos, kas iš tiesų  yra muzikos faktūra, kuri XXI amžiuje tampa kertiniu muzikos struktūravimo fenomenu kompozicijoje?

Šio tyrimo tikslas – įsigilinus į muzikos faktūros fenomeną XXI a. kontekste atrasti šio reiškinio kaip pagrindinio kūrybos strategavimo konstrukcinį aspektą bei pagrįsti hipotezę, kad muzikos faktūra naujojoje muzikoje yra svarbiausias struktūrinis principas įgalinantis kompozitorius kurti naujas muzikos kūrinio formas ir atskleidžiantis individualų kiekvieno kūrinio potencialą šiandieniniame naujosios muzikos laike.