Nekonvencionalūs violončelės grojimo būdai: nuo išplėstinių link XXI a. multistilistinių technikų

Doktorantas: Gintarė Kaminskaitė
Vadovas:

Anotacija

Gintarė Kaminskaitė

XX a. Vakarų akademinę muziką, kaip ir kitas meno rūšis, įtraukęs modernizmo sąjūdis kompozitorius ir su jais tampriai bendradarbiaujančius atlikėjus skatino plėsti sonorines instrumentų raiškos galimybes, buvo atrasta daug naujų garso išgavimo būdų. Nekonvencionaliems grojimo būdams apibūdinti XX a. paskutiniajame ketvirtyje prigijo išplėstinių technikų terminas. Pastaruoju metu styginių instrumentų garso išgavimo būdų atsinaujinimo šaltiniu tampa multistilistinis ir tarpkultūrinis muzikos kontekstas.

Tyrime analizuojamos nekonvencionalių grojimo violončele technikų kaitos tendencijos, jas siejant su daugialypiais muzikiniais kultūriniais kontekstais. Atidžiai žvelgiama į akademinės ir neakademinės muzikos susiliejimą, žanrų ir stilių sąveiką, globalizacijos ir kultūrų asimiliacijos įtaką kūrybiniams procesams bei  naujiems grojimo violončele būdams. Siekiama atrasti ir išryškinti XX a. modernios ir XXI a. multistilistinės muzikos atlikimo techniką jungiančias ir skiriančias ypatybes.

Į kūrybinę projekto dalį greta kitų kūrinių įtraukiami opusai, analizuojami tiriamojoje dalyje, empiriniu būdu įtvirtinant darbe pateikiamus teiginius ir suformuojant bei pateikiant išplėstinių ir XXI a. multistilistinių technikų atlikimo rekomendacijas. Tyrimas orientuotas į klasikinės akademinės muzikos pasirengimą turinčius violončelininkus ir kompozitorius, siekiančius praturtinti instrumento valdymo bei raiškos galimybes.